fbpx

Ar teisinga augintinius laikyti šeimos nariais?

 | Chelsea Samelson

„Pripažinkime, geriausias pasaulyje vaikas yra naminis gyvūnėlis,“ neseniai brūkštelėjo Globe News Wire žurnalistas pristatydamas vienos kompanijos produktus, skirtus „pripažinti ir įgalinti naująją augintinių mamyčių“ kartą.  Iš pradžių negalėjau patikėti savo akimis, tačiau geriau pagalvojusi supratau jog tai neturėtų itin stebinti.  Kvietimas augintinius laikyti šeimos nariais gali atrodyti absurdiškas, tačiau jis taip pat gali būti logiškas augančios tendencijos traktuoti gyvūnus kaip žmones ir elgtis su augintiniais kaip su savo vaikais rezultatas.

Nuo kačių SPA iki plastinių operacijų šunims

Tokio nusistatymo nereikia toli ieškoti, o jo išraiškos gali būti ir nekaltos ir beveik beprotiškos. Kai kurie žmonės aprengia savo augintinius Helovino vakareliui, kiti organizuoja gyvūnėliams gimtadienio šventes arba sukuria jiems socialinės žiniasklaidos paskyras. Egzistuoja penkių žvaigždučių kačių kurortai, siūlantys keturkojams SPA paslaugas, puikius pietus ir prabangias lovas. Jogos studijos dabar siūlo „dogos“ užsiėmimus, šunims. Prabangūs butikai parduoda dizainerių kurtas kelnaites bei bikinius naminiams gyvūnėliams, o gydytojai, prireikus, gali augintiniui atlikti plastinę operaciją.

Ar tai bent kiek turėtų kelti susirūpinimą? Ar turėtume tiesiog šypsotis ir pritariamai linktelėti, kai žmonės savo augintinius vadina savo vaikais ir atitinkamai su jais elgiasi? Ar turėtume pritarti Feisbuko puslapiui, pavadinimu „Gyvūnai taip pat yra žmonės“ arba lipdukui ant automobilio su užrašu „Mano vaikas turi keturias letenas“?

Ne. Kadangi gyvūnai nėra žmonės. Ir augintiniai nėra vaikai. Pagrindinių biologinių realijų suvokimas neturėtų sukelti pasipiktinimo ar įžeidimo, tačiau, prabylus apie naminius gyvūnus, šiandien dažnai taip nutinka.

Ne toks jau nekaltas sąmyšis

Šiomis dienomis pastebiu nemažai painiavos dėl skirtumo tarp naminių gyvūnėlių ir vaikų. Vis daugiau žmonių, atrodo, nuoširdžiai tiki, kad turėti augintinį yra tas pats, kas būti tėvais. Jie perima tėvystės kalbą bendraudami su savo augintiniais, vadinda save „mamytėmis“ arba „tėveliais“, o gyvūnėlius – savo „mažyliais su kailiukais“, „kūdikiais“ ar „vaikais“.

Žinoma, vienas dalykas yra naudoti tokią kalbą humoristiškai, kaip nekaltą meilės išraišką ar didelio džiaugsmo ir gilių ryšių, kuriuos gali sukurti augintiniai, atspindį. Visai kas kita vartoti šiuos kreipinius pažodžiui.  Žodžiai yra svarbūs. Naudodami netikslius pavadinimus, ne tik ištriname labai realias ribas tarp naminių gyvūnėlių ir žmonių. Tai gali sukelti pavojingų padarinių. Ką daryti, jei moteris pradeda galvoti, kad žino, ką išgyvena dviejų vaikų mama, nes ji yra dviejų kačių „mama“? Ką daryti, jei vyras mano, kad kūdikio auginimas mažai skirsis nuo buvimo „tėčiu“ šuniui? Klaidingas įvardijimas nėra tik kvaila ištara – jis skatina realybės jausmo praradimą.

Jūsų gyvūnėlis turi mamą – bet tai neesate jūs

Kiekvienas augintinis turi ar turėjo savo motiną – kitą katę ar kalytę, kuri normaliomis būtų jį maitinusi, globojusi ir auginusi, mokydama išgyventi laukinėje gamtoje. Kai šiuos gyvūnėlius priimame į savo namus, mes darome kažką nebūdingo jų rūšiai – mes pratiname juos gyventi žmogaus aplinkoje. Kitaip tariant, mes neauklėjame savo augintinių, kaip pridera laukiniams gyvūnams, bet juos humanizuojame: mokome šlapintis tinkamoje vietoje ar negerti iš tualeto.

Čia ir slypi augintinių ir žmonių santykių ironija.   Dėl jų įgimtų skirtumų nuo mūsų negalime savo vaidmens augintinių gyvenime vadinti „tėvyste“, juk elgiamės su jais visiškai priešingai, nei elgtųsi jų tikrieji tėvai.

Ką reiškia būtų kieno nors tėvu ar motina?

Vis dėlto, „gyvūnėlių tėveliai“ atkerta, kad jie daro viską, ką daro tikri tėvai – maitina, maudo, glamonėja, rūpinasi ir myli. Iš tiesų, visi šie veiksmai yra dalis tikrosios tėvystės ritualų ir rutinos. Bet tik dalis, o ne visuma.  Ir tikrai ne pati svarbiausia dalis.

Niekas nemoko ir negali išmokyti katės ir šuns dorybių ir moralės, o tai yra svarbiausias tėvų darbas. Turėti vaiką reiškia ugdyti kito žmogaus protą ir sielą suaugusiam ir nepriklausomam gyvenimui. Turėti augintinį reiškia išlaikyti gyvūną paklusnų ir priklausomą, kad jis niekada neužaugtų taip, kaip užauga vaikas.

Augintiniai ir vaikai atlieka skirtingus vaidmenis, užimdami skirtingas vietas žmonių gyvenime. Šių esminių skirtumų ignoravimas ar aktyvus neigimas nėra naudingas nei gyvūnams, nei žmonėms.

Naminių gyvūnėlių vadinimas vaikais arba savęs – jų tėvais galiausiai atspindi modernių miestiečių nesupratimą apie tai kas yra gyvūnai ir kas yra tėvystė. Vadindami juos tiesiog augintiniais, gyvūnėlius mylėsime nė kiek ne mažiau. Juk visai nereikia sutapatinti gyvūnų ir žmonių, kad galėtume ir vienus ir kitus tinkamai mylėti.

Chelsea Samelson yra publicistė, rašanti dienraščiui „New York Post“, portalams „The Hill“, „National Review“, „Acculturated“ ir kt.

Pabaiga: ar teisinga augintinius laikyti šeimos nariais?

Jums gali patikti