Egzorcistas: duris velniui į savo vidų atidaro tik pats žmogus

Prieš pusmetį Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos dvasininkų gretas papildė kunigas Sigitas Bitkauskas. Šio dvasininko kelias atrodo įspūdingai: per 29 metus kunigas dirbo net 23 parapijų klebonu, dviejų dekanatų dekanu, Vilkaviškio vyskupijos Tribunolo teisėju, Alytaus ir Kauno apskričių vyriausiuoju policijos kapelionu. Tačiau bene daugiausiai jėgų iš kunigo pareikalavusios pareigos – Vilkaviškio vyskupijos egzorcistas.  Apie šias pareigas ir patirtis kunigas Sigitas papasakojo Prisikėlimo parapijos mėnraščio „Prisikėlimas“ reporteriui Viliui Misevičiui. Jūsų dėmesiui pokalbio fragmentas.

Darbas, kurio išdrįsta imtis ne kiekvienas

Dešimtmetis tarnaujant kunigu – egzorcistu Vilkaviškio vyskupijoje pareikalavo ypač daug S. Bitkausko fizinių ir psichinių jėgų. „Nors iki manęs keli dvasininkai dėl įvairių priežasčių nepanoro imtis tos veiklos, aš nenorėjau, bet kažkaip sutikau – tokia buvo Dievo valia. Norėjosi padėti įvairių parapijų katalikams atsikratyti velnio žabangų“, – užsiminė pašnekovas. Ruošiantis minėtoms pareigoms kun. Sigitas pradžioje talkindavo kitiems egzorcistams, sėmėsi patyrimo tarptautiniuose kursuose, tobulėjo mokymuose Italijoje, skaitė tam skirtą literatūrą.

Jo teigimu, minėtas darbas labai sekina. S. Bitkauskas  prisiminė vieną pirmųjų seansų su vyriškiu: po pusdienio intensyvaus seanso su nelaimėliu jis nuo prakaito buvo visas šlapias… O kokio lygio pagalbos reikia apsėstajam, sprendžia pats egzorcistas: vieniems pakanka tik užtarimo maldos, kitiems reikia skaityti egzortus (t. y. tam skirtas maldas seanso metu) – gali pakakti tik vieno seanso velnią išprašyti iš kūno, tačiau gali reikėti ir keliasdešimt. Daugelio metų patirtis jam leido daryti išvadą, kad išsilaisvinti iš velnio gniaužtų yra daug sudėtingiau nei į juos įklimpti. Beje, duris velniui į savo vidų atidaro tik pats žmogus. Velnias žmogų apsėda tada, kai gyvenime jis daro daug klaidų, klimpsta į nuodėmingą gyvenimą.

Velnias taikosi ir į kunigą

„Paklausus apie tokių ligonių būsenas, dauguma teigdavo, kad juos tarsi kažkas užvaldo, jie negali savęs kontroliuoti, jaučiasi nestabilūs, dažną apima depresija. Būna atvejų, kai netyrosios prabyla demoniškais balsais, o žmogaus kūną užvaldęs velnias ima tampyti lyg kokią lėlių teatro marionetę. Ne kartą jam teko matyti, kaip apsėstojo veide keičiasi grimasos, kaip piktoji dvasia šaiposi, tyčiojasi.

Teisus buvo Lietuvos nacionalinės egzorcistų asociacijos prezidentas kun. Arnoldas Valkauskas, kai kun. Sigitas prašė patarimo. Jis kalbėjo, kad šėtonas visokiais būdais bandys sutrukdyti dirbti egzorcistui, nepraleis progos jam keršyti. Taip pasitaikė ir man – važiuojant automobiliu staiga kilo vėjo gūsis, kuris į stiklą smogė nulūžusią medžio šaką. Kitas atvejis – nekartą gedo nauja aparatūra“, – akcentavo kunigas. Už egzorcisto pagalbą nėra mokamas atlygis ir už tai negali būti priimamos jokios aukos.

Anot S. Bitkausko, pradžioje pas jį kreipėsi žmonės iš Vilkaviškio vyskupijos. Vėliau, po televizijos laidų, kuriose dalyvavo kun. Sigitas, su prašymais išvaduoti nelaimėlių iš piktosios dvasios sulaukdavo iš visos Lietuvos. Skambindavo ne tik dienomis, bet ir naktimis. Tad tai buvo įtemptų nervų reikalaujanti dvasininko tarnyba. Būdavo džiugu, kai sulaukdavo padėkų, o svarbiausias atpildas – kai buvę egzorcizmo seansų dalyviai sugrįždavo į tikėjimo kelią. Per jo darbo minėtose pareigose dešimtmetį tokių asmenų buvo labai daug.

Pailsi piligriminėse kelionėse ir su... akordeonu

Šis kunigas dažnai savo atostogas skiria piligrimystei. Kaip maldininkų grupių dvasinis vadovas jis jau septynetą metų lankosi Šventojoje Žemėje (šįmet su piligrimų grupe jis vėl numato ten nuvykti spalio mėnesį). Pabuvota Lenkijos dvasine sostine vadinamame Čenstakavos mieste, kuriame saugomas turintis stebuklingų galių Juodosios Madonos paveikslas.

Kun. Sigitas pamėgo išvykas ir į Medžiugorję (tai vieta vakarų Hercegovinoje, netoli nuo sienos su Kroatija). Šis miestas išgarsėjo, kai 1981 m. birželio 24 d. šešetui maldininkų apsireiškė Šv. Marija. „Pramokau ir kroatų kalbos – Šv. Mišių, rožinio ir kitas maldas, homilijas bei  giesmes jau galiu suprasti jų kalba“, – šyptelėjo keletą užsienio kalbų mokantis dvasininkas.

Laisvalaikiu dar mėgsta fotografuoti – susitikime supažindino su puikiomis gamtos (daugiausia paukščių ir gėlių) nuotraukomis. Kunigas daug skaito – turi sukaupęs gana gausią biblioteką. Pasak jo, tik gaila, kad į parapijos namus, kur dabar gyvena, tegalėjo atsivežti mažą knygų skaičių – didžioji dalis liko Prienų parapijos namuose. O nuo vaikystės pamėgo groti akordeonu – ir dabar retkarčiais muzikuoja.

Kalbino Vilius Misevičius