fbpx

Europos karališkų rūmų paveldas: valsas

Gediminas Karoblis | Spausdinta žurnale „Ateitis“ 2000 m.

Penki pasaulinės šokių programos šokiai: Vienos valsas, lėtas valsas, tango, lėtas fokstrotas ir kvikstepas yra daugiau ar mažiau skirtingos kilmės, ritmo, tempo ir net estetikos, bet turi vieną bendrą bruožą – jie šokami poromis „uždaroje laikysenoje“.  Ši laikysena būdinga šokiams, kilusiems Vakarų Europoje, ir yra pramoginių šokių iš Europos karališkųjų rūmų paveldas.

Uždaros laikysenos istorija

Pramoginiams šokiams charakteringa „uždara laikysena“ greičiausiai yra kilusi iš tų laikų kai vyrai šokdavo su kardais. […] Kadangi dauguma vyrų dešiniarankiai, įprasta laikyti kardą kairėje diržo pusėje, kad būtų lengviau dešine ranka išsitraukti kardą. Taigi, jeigu vyras norėdavo ranka apsikabinti damą, ji turėjo likti jo dešinėje, nes kitaip būtų tekę šokti aplink kardą.  Taigi vyras galėdavo apkabinti damą tik dešine ranka, o jei ji norėdavo draugiškai atsiliepti į kvietimą, padėdavo savo kairę ranką ant vyro dešinės.  Tuomet jau vyrui būdavo nesunku pasiūlyti savo kairę ranką, kuri papildomai padėtų damai išlaikyti pusiausvyrą šokant. […] Vyras visada turėdavo rodyti iniciatyvą: jis siūlydavo, o dama arba priimdavo, arba atmesdavo. […]

Valsas – trys mušimai į taktą

Valsas yra pramoginis šokis, šokamas pagal ¾ muzikinį ritmą su stipriu pirmuoju mušimu.  Pagrindinis valso judesys: žingsnis – žingsnis – pristatyti.  Kadangi valsas šokamas pagal muziką, kurios pagrindas – trys mušimai į taktą, jis ryškiai skiriasi nuo šokių, kurių pagrindas – lyginis mušimų skaičius į taktą (du, keturi).  Valse per vieną mušimą atliekant vieną žingsnį, kitas taktas pradedamas kita koja, nei ankstesnysis. Tai didelis sunkumas pradedančiajam.  Tačiau reikia pastebėti, kad valso ritmas geriausiai pamėgdžioja supimąsi ant supynių, kuriame galime išskirti tris fazes (leidimąsi, kilimą ir aukščiausią tašką).   Supantis ant supynių kaip tik lengviausia skaičiuoti ne viens, du, bet viens, du, trys, kadangi ta faze, kai nei kylame, nei leidžiamės taip pat užima tam tikrą laiko atkarpą.

Volta – sukinys

1559 metais Prancūzijoje pirmą kartą paminėtas ¾ ritmo liaudies muzikos kūrinys – valstiečių šokis, vadinamas volta.  Tiesa, volta tuo metu buvo laikomas ir italų liaudies šokiu.  Žodis „volta“ italų kalboje reiškia „sukinį“.  Taigi, nuo pat pirmųjų dienų vienas esminių šokio bruožų – besisukanti pora. VXI a. volta išpopuliarėjo Europos karališkuose rūmuose.  Volta reikalavo, kad partneriai šoktų uždaroje laikysenoje, bet dama buvo vyro kairėje! Vyras laikė damą apie liemenį, dama buvo uždėjusi savo dešinę ranką ant vyro pečių, o savo sijoną laikė su kairiąja. Kad galėtų suktis vienas apie kitą, partneriai turėjo laikytis arčiau vienas kito.  Dėl to daugelis laikė šį šokį amoraliu.  Liudvikas XIII (1601 – 1643) dėl to netgi uždraudė voltą savo dvare.  Garsi šio šokio iliustracija: Anglijos Elžbieta I šokanti voltą su Leicesterio grafu, pakelta savo partnerio į orą.  Šis užrašas tikriausiai yra jumoristinis, kadangi piešinys yra, atrodo, iš prancūziškojo Valua (Valois) dvaro.

Karalienė Elžbieta I Šoka su Leicesterio grafu Robertu Dudley. Marcus Gheeraerts paveikslas
Vienos valsas

1754 metais primoji tikrų valsų muzika pasirodė Vokietijoje. Ryšys tarp valsų ir voltos lieka neaiškus, išskyrus tai, kad vokiškai „waltzen“ taip pat reiškia „suktis“. Kontinente valsas į dvarus skcerbėsi pamažu: pirmiausiai pradėjo šokti Habsburgų dvaruose.  Šokis tapo ypač populiarus Vienoje, kur buvo atidarytos didžiulės šokių salės: Zum Sperl 1807 metais ir Apollo 1808 metais (sakoma, kad joje tilpo 6000 šokėjų).  Anglijoje, kuri garsėja savo konservatyvumu, valsas prigijo dar lėčiau.  1812 metais čia pasirodė šokis vokiečių valsas.  Jis sukėlė didžiulę sensaciją, o lordas Baironas pirmą kartą jį pamatė tada, kai išvydo savo draugę tvirtai suspaustą „didžiulio panašaus į husarą džentelmeno, kai jie sukosi ratu ir suposi aukštyn žemyn kaip du karkvabaliai užmauti ant to paties durklo“.

1816 metais į pokylio, kurį Londone rengė Princas Regentas programą buvo įtrauktas ir Vienos valsas. Redaktoriaus skiltyje „The Times“ po kelių dienų rašė: „mes su skausmu pastebėjome, kad netinkamas užsieninis šokis vadinamas valsu buvo įtrauktas (tikimės pirmąjį kartą) į Anglijos Dvaro pokylio programą… pakanka mesti akį į gašliai susipynusias galūnes ir artimai susispaudusius kūnus, kad matytume jog šokis yra toli nuo kuklaus susilaikymo, kuris iki šiol buvo laikomas charakteringu anglų damų bruožu. Kol šis obsceniškas žaidimas buvo susijęs su prostitutėmis ir svetimautojomis, mes nelaikėme jo vertu dėmesio; bet dabar, kai jį bandoma primesti solidžioms visuomenės klasėms per aukštesniųjų socialinį pavyzdį, mes laikome savo pareiga perspėti kiekvieną tėvą apsaugoti savo dukterį nuo tokios žalingos įtakos.“ Tačiau retai kada minima, kad pati karalienė Viktorija buvo aktyvi ir patyrusi pramoginių šokių gerbėja, ir ypač mėgo būtent valsą!

karališkas valsas
Aktorė Emily Blunt vaidina karalienę Viktoriją šokančią valsą filme „Jaunoji Viktorija“ (2009 m.)

 

Valsas susilaukė opozicijos ir iš profesionalų pusės.  Šokių mokytojai laikė valsą grėsmingu savo profesijai. Pagrindinius valso žingsnius buvo galima išmokti per palyginus trumpą laiką, kai, pavyzdžiui, menuetas ir kiti dvaro šokiai reikalavo nemažai patyrimo: ne tik išmokti sudėtingas figūras, bet ir pasiekti reikalingą laikyseną ir manierą.  Prieštaravimai padėjo valsus tik dar labiau išgarsėti. XIX a. metu šokis nusistovėjo ir buvo dar labiau išpopuliarintas Jozefo ir Johano Štrausų muzikos.

Landleris

XIX a. pradžioje valsai tapo populiarūs daugelyje Vokietijos ir Austrijos regionų.  Susiformavo įvairūs lokaliniai variantai, vadinami pagal vietovę, kurioje buvo šokami.  Ypač išpopuliarėjo Aukštutinėje Austrijoje šokamas „Landl ob der Ens“, vėliau gerai žinomas kaip landleris.  Pradžioje landleris buvo šokamas apsiavus sunkiais batais, jame buvo gyvai šokčiojama ir trypiama, daug sudėtingų sukinių po ranka.  Tačiau jau apie 1800 metus landleris aprašomas kaip lengvesnių batų šokis, kuriame randami tie patys greiti slystančio sukimosi judesiai kaip Vienos valse, bet pagal lėtesnį tempą.

Bostonas

Rimtesnė Vienos valso forma šokama apie 90 mušimų į minutę (Vienos valsas 180 mušimų į minutę), tuo pat metu vystėsi Amerikoje ir yra žinoma „Bostono“ vardu. Pirmą kartą šis šokis buvo šokamas Jungtinėse Valstijose Bostone 1834 metais.  Lorenzo Papanti, Bostono šokių mokytojas surengė parodomąjį šio šokio pristatymą Mrs. Oti Beacon Hill rūmuose.  Ši valso versija išlaikė charakteringas sukimosi figūras ir dar pridėjo tokias kaip nusileidimas ir pakilimas.  Be to buvo šokama partneriams laikant rankas vienas kitam ant klubų.  Bostonas taip pat išsiskiria kaip pirmasis pramoginis šokis, kurį šokant pėdos buvo lygiagrečios (o ne išsuktos kaip balete).

Lėtas valsas

Šiuolaikinė lėto valso forma aprašoma įvairiai: vieni sako, kad ji apie 1910 metus kilo iš landlerio, kiti – iš Bostono.  Ar taip, ar kitaip šokėjai turėjo progą šokdami lėtesniu tempu sukurti daugiau figūrų, kai kurias su sudėtingais sinkopiniais mušimais, kai kurias su lėtais „paveikslėliniais“ judesiais.  Tai suteikia šokiui kontrastingumą ir daro jį įdomesnį atlikti ir žiūrėti.

Jums gali patikti