Koks vaikų auklėjimo stilius – geriausias?

Septintojo dešimtmečio pradžioje, kai Amerika gyveno socialinio perversmo, metusio iššūkį visoms autoriteto formoms, apogėjuje, Kalifornijos universiteto psichologijos profesorė Diana Baumrind pradėjo ilgalaikį tyrimą, kurio tikslas buvo atsakyti į vis dar aktualų klausimą: kaip mūsų vaikų auklėjimo stilius – įskaitant autoriteto ir meilės išraiškas – atsiliepia mūsų vaikų charakterio ir gebėjimų ugdymui?

Baumrind tyrime dalyvavo daugiau nei 100 tėvų ir jų vaikų. Skirtingais vaikų amžiaus etapais tyrėjai daug valandų stebėjo kiekvienos šeimos tėvų ir vaikų sąveiką namuose ir laboratorijoje bei apklausė tėvus apie jų bendravimą su vaikais. Be to, tyrimų grupė stebėjo kiekvieno vaiko sąveiką su bendraamžiais mokykloje. Tyrėjai taipogi keletą kartų atskirai kalbėjosi su kiekvienu vaiku.

Remdamasi šiais tyrimais, Baumrind nustatė keturis vaikų auklėjimo stilius. Kiekvieną stilių apibrėžė tai, kaip tėvai reiškė reiklumą (demandingness, angl.) ir jautrumą (responsiveness, angl.). Reiklumas pasireiškė tuo kaip tėvai naudojasi savo autoritetu – kaip jie stebėjo vaikų veiklas, vykdė kontrolę ir motyvavo laikytis taisyklių. Jautrumas buvo susijęs su tuo, kaip tėvai reiškė meilę – kaip jie reagavo į savo vaikų poreikius bei norus ir kaip padėjo vaikui patenkinti savo lūkesčius.

Kaip kiekviename iš 4 auklėjimo stilių derėjo (ar nederėjo) reiklumas ir jautrumas, ir kaip susiklostė gyvenimai vaikų augusių šiose skirtingose aplinkose?

1. Abejingi tėvai nebuvo nei reiklūs, nei jautrūs.

Jie iš esmės nenorėjo apsikrauti vaikų auklėjimo pareigomis. Kai kurie buvo užsiėmę savimi ir aplaidūs; kiti buvo šalti ir atstumiantys.

Rezultatas: tokių tėvų vaikai pasiekė blogiausių rezultatų. Daugumai nesisekė mokykloje ir kilo problemų santykiuose su bendraamžiais. Paauglystėje jiems sekėsi prasčiau už visus tyrime dalyvavusius jaunuolius: jie buvo labiau linkę kentėti nuo nerimo, depresijos ir piktnaudžiavimo svaigalais.

2. Nuolaidūs tėvai buvo jautrūs, tačiau nereiklūs.

Šie tėvai nenustatydavo daug taisyklių. Jie dažnai reiškė pasitenkinimą savo vaikais ir buvo linkę naudoti manipuliavimą, pvz. smulkias dovanėles ar taktinį meilės nerodymą, kaip motyvaciją laikytis taisyklių. Tokie tėvai nereikalavo, kad vaikai elgtųsi atsakingai ir gerbtų kitų poreikius. Jie vengė susidūrimų, pirmenybę teikė tam, kad vaikai juos vertintų kaip draugus, o ne kaip autoritetus.

Rezultatas: nuolaidžių tėvų vaikai paprastai neturėjo savitvardos, retai atsižvelgdavo į kitus, ir rodė menką motyvaciją tobulėti. Paauglystėje jie dažniau vartojo narkotikus reiklesnių tėvų vaikai.

3. Autoritariški tėvai buvo reiklūs, bet nejautrūs.

Jiems trūko šilumos, jie buvo labai kritiški ir retai gyrė vaikus už jų pasiekimus ar veiksmus. Jie stengėsi valdyti kiekvieną savo vaikų veiklos aspektą ir griežtai reikalavo, kad vaiku poelgiai atitiktų jų norų. Jie nesivargino aiškinti savo reikalavimų, o norėdami motyvuoti vaikus laikytis reikalavimų, imdavosi grasinimų ir bausmių. Pasekmės vaikui nusižengus buvo sunkios ir kartais nenuspėjamos.

Rezultatas: Tokioje aplinkoje augę vaikai savo tėvus vertino kaip savavališkus ir neprieinamus. Šie vaikai neturėjo pasitikėjimo savimi ir buvo linkę į nerimą, depresiją, bei pasiduodavo bendraamžių spaudimui.

5. Autoritetingi tėvai buvo ir reiklūs, ir jautrūs – su dideliais lūkesčiais, bet ir labai palaikantys.

Jie buvo šilti ir rūpestingi, skatino vaikų savarankiškumą, priklausomai nuo jų amžiaus, tačiau taip pat vertino paklusnumą suaugusiųjų reikalavimams. Jie žindavo, kur yra jų vaikai ir ką daro. Jie girdavo teigiamą elgesį, racionaliai paaiškindavo savo taisykles ir lūkesčius bei išklausydavo vaiko požiūrį. Jie padarydavo nuolaidų, tačiau savo sprendimus grindė ne vien savo vaiko norais. Pasekmės dėl netinkamo elgesio buvo logiškai susijusios su vaiko veiksmais.

Rezultatas: vaikai augę su autoritetingais tėvais parodė aukščiausią pasitikėjimo savimi, pagarbos kitiems, savitvardos ir pasiekimų mokykloje lygį. […]

Tad kokia yra pagrindinė D. Baumrind tyrimo išvada?

Jei norite maksimaliai prisidėti prie savo vaiko charakterio ir gebėjimų ugdymo, integruokite reiklumą ir jautrumą. Subalansuotas, autoritetingas auklėjimo stilius sujungia šiuos svarbius elementus:

• Užtikrintą tėvų autoritetą, keliantį aukštus, bet amžiui tinkamus lūkesčius
• daug šilumos ir palaikymo, padedančio vaikams pateisinti tuos lūkesčius
• racionalių tėvų taisyklių ir reikalavimų paaiškinimą
• tiek paklusnumo, tiek ir amžių atitinkančio savarankiškumo vertinimą
• teisingą ir vaikui suprantamą discipliną, ugdančią vaikų atsakomybės jausmą
• atidų vaikų argumentų išklausymą ir, esant pagrindui, atsižvelgimą
• vaikų traktavimą kaip asmenų, turinčių poreikius ir jausmus, nusipelniusių pagarbos.

Skaityti visą tekstą (anglų k.)

Thomas Lickona yra Niujorko valstijos universiteto Cortlande (The State University of New York College at Cortland, angl.) pedagogikos profesorius emeritas.

Pabaiga: vaikų auklėjimo stilius.