Laiškų žanras išmaniųjų telefonų eroje. Ko galime pasimokyti iš Džeinės Austen

 |  Mary McGinley 

laiškų žanras
Jane Austen (koliažas) Foto: mercatorbet.com

Iš pradžių – elektroninis paštas, paskui – žinutės, feisbukas, o dabar – instagramas; dvidešimt pirmame amžiuje bendravimo raštu erdvės nuolat plečiasi. Tėvai dažnai stebisi, kad jų vaikai mieliau renkasi „neasmeninio“ bendravimo formas – užuot paskambinę, rašo žinutes. Tėvai nerimauja, jog toks įprotis neleis jaunosios kartos atstovams normaliai bendrauti. Tačiau šie nauji bendravimo būdai tam tikra prasme yra labai senamadiški. Mūsų amžius labai artimas devynioliktam amžiui, kai laiškų žanras ir buvo svarbiausia bendravimo forma. Nors mūsų šiuolaikinės priemonės, matyt, ne tokios žavios kaip ranka parašytas raštelis, jos padeda atlikti tas pačias funkcijas.

Laiškų vaidmuo tuomet ir dabar

Garsios XVIII a. anglų rašytojos romanistės Džeinės Austen romanuose dramatiškomis įvykių slinktį keičiančiomis akimirkomis personažai išsisako rašydami laiškus. Romane „Puikybė ir prietarai“ ponas Darsis rašo laišką Elizabetai Benet norėdamas paneigti jo adresu metamus kaltinimus ir išvengti pažeminimo. „Emoje“ Robertas Martinas laišku pasiperša Harietai Smit, ir ji atsisako tekėti, apie tai irgi pranešdama laišku. „Įtikinėjime“ kapitonas Ventvortas paskubom prisipažįsta mylįs Aną Eliot brūkštelėdamas raštelį, nors juos skiria tik kelios pėdos – abu yra tame pačiame draugų pilname kambaryje; eidamas link durų jis nerūpestingai įbruka raštelį mylimajai.

Šiandieną ponas Darsis tikriausiai parašytų Lizai elektroninį laišką arba nusiųstų feisbuko žinutę, atsisakydama tekėti Harieta nusiųstų Robertui Martinui žinutę telefonu, o Ventvortas, norėdamas pasakyti Anai „aš tave myliu“, turbūt pasinaudotų išmaniuoju įrenginiu, nors jie yra tame pačiame kambaryje. Mūsų mamos ir močiutės viešai pasmerktų tokį elgesį sakydamos, jog nesilaikoma etiketo, joms atrodytų, kad tokio pobūdžio bendravimas turėtų vykti akis į akį ar bent jau kalbantis telefonu! Tačiau Jane Austen romanai įrodo, jog rašymas turi žavesio, jeigu tik rašoma sumaniai.

Esminis klausimas, kalbant apie devyniolikto amžiaus laiškus ir mūsų laikų žinutes, – ne situacijos, kada žinutės būna siunčiamos, bet rašymo kokybė. Rašymas, kitaip nei bendraujant akis į akį jaučiant spaudimą, bent jau teoriškai leidžia žmogui sukurti turiningą tekstą ir tiksliai perteikti tai, ką norima pasakyti. Rašydami laiškus ponas Darsis, kapitonas Ventvortas ir Robertas Martinas gali logiškai ir emocionaliai išdėstyti mintis nesibaimindami, kad bus pertraukti, negąsdinami minties, kad teks iškloti svarbius dalykus žvelgiant pašnekovui į akis. Ir niekas tokio jų poelgio nevertina kaip nederamo. Rašymas nėra bailių veiksmas; atvirkščiai, geram laiškui parašyti reikia puikių įgūdžių ir talento.

Žinutės formatas ir laiško kokybė

Jane Austen suprato jaunosios kartos pomėgį rašyti, tačiau šiandieninius žinutes rašančius paauglius ji moko atsakyti kitiems, viską gerai apmąsčius, taip, kaip žmogus yra nusipelnęs. Šiandieną išsiųsti atsakymą labai paprasta, todėl dažnai nukenčia forma ir turinys. Galime atsakyti labai skubotai, nepagalvoję galime prirašyti griežtų žodžių ar dar blogiau. Būna, kad atsakyti tingime, verčiame žmones laukti atsakymo ištisas dienas arba ir visą gyvenimą. Tikrasis šiandienos bailumas – ne rašymas, o apsisprendimas nutraukti susirašinėjimą apie tai neįspėjus. Nors Jane Austen personažams taip elgtis buvo daug paprasčiau (visada galima kaltinti prastai dirbantį paštą), jie visada rasdavo sprendimą ir reaguodavo pagal susiklosčiusią situaciją. Gyvename rašto kultūroje, todėl nuolat turėtume save tikrinti prisiminę Harietos Smit klausimą Emai: „Ar šitas laiškas geras? O gal jis… per trumpas?“

Neminint laiško kokybės, bendravimas raštu tiesiogiai neveikia tarpusavio bendravimo. Prisiminkite nejaukų vargšelės Harietos susitikimą su Robertu Martinu po to, kai ji jį atstūmė! Vis dėlto Harieta Smit žinojo, kaip dera elgtis, todėl suprato, kad Robertui Martinui teks atsakyti tiek raštu, tiek susitikus akis į akį, nesvarbu, ar tai malonu, ar ne. Jane Austen parodo, kad geri socialiniai įgūdžiai yra tokie pat svarbūs, kaip ir puikūs rašymo įgūdžiai, ir šiandieninių tėvų ir senelių socialiniai įgūdžiai yra neįkainojami. Gal jie ir nebemoka naudotis naujausiais telefonais, bet jų socialiniai įgūdžiai niekur nedingę.

Kai tėvai ir seneliai kalbėdami apie vaikus dėl prastų socialinių įgūdžių kaltina bendravimą raštu, telefoninės žinutės jiems dažnai tampa patogiu atpirkimo ožiu, vaduojančiu nuo jų pačių padarytų auklėjimo klaidų, tokių kaip negebėjimas išmokyti etiketo ar mandagumo. Jane Austen įrodo, jog žinutės ir bendravimas nėra nesuderinama, bet ir rašant žinutes, ir bendraujant reikia laikytis atitinkamų taisyklių. Taigi liaukimės gedėję žuvusių „gyvų“ pokalbių ir mokykime vaikus, kaip dera kalbėtis su žmonėmis; rašymo temoko Jane Austen.

Mary McGinley yra tinklaraštininkė, gyvenanti Marylando valstijoje (JAV).

Jums gali patikti

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close