fbpx

Lyčių lygybė ir gimstamumas: neišsipildę lūkesčiai

 | Louisas T. Marchas

Vienas ramaus savaitgalio privalumų – galimybė paskatinėti įdomius straipsnius, kuriems darbo dienomis nelieka laiko.  Visai neseniai, jaukiai įsitaisęs namuose atradau įspūdinga prof. Darelo E. Paulo straipsnį „Feministinio gimstamumo fiasko“. Nors pavadinimas aiškiai ne politiškai korektiškas, jis iš esmės nera priešiškas feminizmui. Straipsnis viso labo atskleidžia liūdną tiesą apie nesėkmę, kurią patyrė plačiai paplitęs įsitikinimas, jog lyčių lygybė padės išspręsti demografines problemas išsivysčiusiose šalyse.

Kas yra „feministinis natalizmas”? Kaip aiškina garsus demografas Lymanas Stone:

Mokslininkai ir politikai teigia, kad „feminizmas yra naujas natalizmas”. Jie tikisi, kad politiniai sprendimai, padedantys derinti moterų darbą su asmeniniu gyvenimu, apmokėti vaikų auginimo išlaidas bei lygiai dalintis vaikų priežiūra su vyrais lems didesnį gimstamumą.

Viljamo koledže dirbančio profesoriaus D. E. Paulo dažnai cituojama esė aptaria „pribloškiantį gimstamumo žlugimą“ Europoje. Apibendrindamas 2023 metų gyventojų statistiką jis parodo, kad vien nuo nuo 2021 metų Suomijoje naujagimių skaičius sumažėjo 13 proc., Švedijoje 12 proc., Danijoje 10 proc.  Vaizdelis panašus visame senajame kontinente: niekur nematyti jokių popandeminio gimstamumo atsigavimo ženklų.

Skandinaviška gerovė ir lyčių lygybė – bejėgės

Šiaurės Europoje prof. D. Paulas atkreipia dėmesį į Švediją, kurioje vyriausybės ne vieną dešimtmetį siekia užtikrinti visišką lygybę tarp vyrų ir moterų:

Kaip teigė vienas 2015 metų tyrimas, būtent „lygiateisiškoje“ Švedijoje, kur „ypač efektyvi ir šeimai palanki viešoji politika,“ mes turėtume išvysti, kaip „nacionalinė, lygias teises ginanti, progresyvi politika pagerins gimstamumą ir šeimos stabilumą.

Deja šiandien duomenys duoda daug mažiau pagrindo optimizmui:

Santuokų ir civilinių partnerysčių skaičiai Švedijoje krenta jau eilę metų – itin staigiai nuo 2016 m. 2021 metais santuokų arba partnerysčių skaičius tarp vaikus auginančių tėvų sumažėjo beveik 50% palyginus su prieš dešimtmetį turėtais duomenimis.  Ir visa tai – nepaisant Švedijos pirmavimo pagal lyčių lygiateisiškumą ir valstybės paramą šeimai. Beje Norvegijoje ir Suomijoje gimstamumas smuko dar labiau nei Švedijoje.

Tokie skaičiai, tai socialinis piktybinis auglys su metastazėmis. Šeima yra visko pagrindas: kaip laikosi šeima, taip laikysis visuomenė kultūra ir civilizacija. Kai šeimos formavimasis ima rimtai strigti, kažkas visuomenėje yra radikaliai negerai. Būtina skubiai imtis veiksmų – tačiau kokių? Atsakymo pateikti prof. D. E. Paulas neskuba:

Jei feminizmas kaip demografinė strategija Vakarų šalyse patyrė fiasko, mūsų politikai nelabai turi alternatyvų. Ką daryti? Niekas nežino. Turint omenyje kultūrinį klimatą (kiek kartų per dieną girdime frazę „toksiškas vyriškumas“!) perėjimas prie labiau tradicinių lyčių vaidmenų yra sunkiai įsivaizduojamas. Be to socialinis statusas, karjera ir vartotojiškumas daugeliui yra svarbesni už šeimą.  Galbūt, užuot žvelgus vien į šeimos politiką, atėjo laikas daugiau tyrinėti galimas psichologines ir kultūrines priežastis, lemiančias šeimų nykimą?

Panašiai masto ir suomių demografė Anna Rotkirch duodama interviu „The Financial Times“: „Kad ir kas bevyktų tokiose šalyse kaip Suomija, pirmiausia tai nėra nulemta ekonomikos ar šeimos politikos. Tai kažkas kultūrinio, psichologinio, biologinio, nepažinto.” Tai gilu. Gal tai dvasios krizė?

Nusistatymas prieš vaikų turėjimą

Šia tema diskutuoja ir Rossas Douthatas – „dėl akių“ „New York Times“ paliktas šeimai draugiškas žurnalistas. Savo esė „Antinatalizmo tipai ir demografinės krizės šaknys“ jis kalba apie klimato kaitos fanatikų kurstomą baimę susilaukti daugiau vaikų.  Tačiau jis pamini ir kai ką dar grėsmingesnio – „buržuazinį antinatalizmą“:

Toks požiūris nėra isteriškas; jo nemotyvuoja baimė dėl knibždančių masių ir užterštų miestų.  Jis nekviečia atsisakyti turėti vaikų. Tačiau, buržuazinis antinatalizmas skatina tikėjimą, kad šeimos kūrimas – tai tik vienas iš galimų vartotjimo pasirinkimų. Tokia nuostata nepripažįsta prioriteto šeimos kūrimui ir vaikų gimdymui. Atvirkščiai, ji kuria socialini lūkestį, kad gerbtini ir padorūs žmonės šeimos ir vaikų klausimą turėtų atidėti, kol bus pasiekti kiti vartojimo tikslai. Toks sprendimas gali tik pakirsti gimstamumą ir šeimos kūrimą. Juk ne vienas tyrimas parodė, kad daug šeimų nori turėti daugiau vaikų, tačiau dėl kokios nors priežasties nepaverčia to noro realybe.

Šis „buržuazinis antinatalizmas“ šeimyninį gyvenimą paverčia vartojimo preke. Tai apraiška sekuliaraus, materialistinio etoso, teikiančio pirmenybę individualioms ambicijoms, o ne bendruomenei. Dar blogiau, kad tai slaptas kenkėjas, iš pirmo žvilgsnio atrodantis kaip gerbtinas prioritetas karjerai, darbui, pažangai. Taip modernizmas virsta slogia distopija. Kaip iš jos ištrūkti? Tai geras klausimas į kurį atsakymą ko gero žino tik Motina gamta.

Louisas T. Marchas yra publicistas ir pokalbių laidų vedėjas, su savo šeima gyvenantis vaizdingams Šenandoa  slėnyje (Shenandoah Valley) Virdžinijos valstijoje (JAV).

Jums gali patikti