Mokymasis visą gyvenimą: ko reikia, kad gavę diplomą nenustotume mokytis?

Kodėl atrodo, kad baigę studijas ir pradėję dirbti didžioji dauguma žmonių tiesiog nustoja mokytis? Ar mokymasis turi galiojimo terminą? Ar tai laikotarpis, kurį reikia užbaigti, našta, kurią kartą pakėlus reikia visam laikui apleisti? Ar, vis dėlto, mokymasis visą gyvenimą gali būti kažkas vertingo?

Atrodo, kad bent jau nesąmoningai apie tai galvojame būtent taip. Kai tik kalbama apie švietimą, iškart pagalvojame apie jaunus žmones ir jų lankomas ugdymo įstaigas. Apie keturiasdešimtmečius, uoliai besimokančius visiškai naujose srityse, galvojame rečiau.

Tiesa, kad jaunimas tikriausiai turėtų skirti daugiau dėmesio švietimui nei suaugusieji. Tačiau atrodo, kad daugumos žmonių sąmonėje bet koks mokymasis baigiasi pabaigus studijoms.

Tokią išvadą patvirtina ir Pew Tyrimų centro atlikta aplklausa, kurio rezultatai rodo, jog žmonių polinkis skaityti ryškiausiai sumažėja trečiame jų gyvenimo dešimtmetyje, daugmaž pabaigus studijas.

Tokia padėtis, ir jai beveik neskiriamas dėmesys gali tik gluminti, kuomet nuolat girdime apie poreikį nuolat tobulėti norint neatsilikti nuo naujausių technologijos pasiekimų. Kyla klausimas, kodėl taip trūksta besimokančiųjų visą gyvenimą? Už tai greičiausiai atsakingos dvi pagrindinės priežastys; ir abi yra susijusios su formaliuoju ugdymu.

„Neturiu laiko“

Pirmoji priežastis, kodėl daugelis žmonių visą gyvenimą nesimoko, greičiausiai yra ta, kad jų supratimas apie mokymąsi, yra per siauras. Jie supranta švietimą kaip kažką, kas apima veiklas ugdymo įstaigoje.

Tačiau turėdami karjerą, šeimą ir pomėgius, jie paprasčiausiai neturi vietos savo dienotvarkėje tokiam įsipareigojimui. Todėl jiems mokymasis visą gyvenimą paprasčiausiai tiesiog neatrodo kaip įmanomas pasirinkimas.

Nenuostabu, kad į viską žvelgiame būtent taip. Didžioji dauguma iš mūsų praleido mus labiausiai formavusius metus mokyklinėje aplinkoje. Beveik nesame susidūrę su kitokiu mokymusi. Ir jei viskas, ką kada nors žinojote apie švietimą, yra formalusis mokymasis, ar reikia stebėtis, kad pradėsite manyti, jog efektyviai mokytis galima tik tokiu būdu?

Sąmoningai ar nesąmoningai perimame tokį požiūrį į mokymąsi, o paskui sakome: „Na, dabar jau dirbu, turiu šeimą, todėl mano mokymosi dienos jau praeityje.“

Tiesa ta, kad yra daugybė būdų mokytis ne tradicinėje klasėje. Galite skaityti knygas viešojoje bibliotekoje, lankyti kovos menų ar šokių pamokas, sekti mokomuosius tinklaraščius ar klausytis mokslinių tinklalaidžių.

Lavinimąsi galite padaryti savo karjeros, šeimos gyvenimo ar laisvalaikio dalimi. Karjeros srityje galite kelti kvalifikaciją konferencijose ir seminaruose, kad patobulintumėte savo įgūdžius. Dalį šeimos laiko galite praleisti mokydamiesi kartu – lankydamiesi muziejuje ar kurdami nedidelį šeimos verslą. O laisvalaikiui galite rinktis pomėgius, susijusius su menais ar sportu, t. y. veiklas, ugdančias įgūdžius ir meistriškumą.

Kai pagalvojate – iš tikrųjų turime daug laiko, kurį galime skirti mokymuisi visą gyvenimą. Tačiau visų šių galimybių nepamatysime, kol neišsivaduosime iš minties, kad mokymasis turi būti susietas su pamokomis tradicinėje mokymo įstaigoje.

„Nemėgstu mokytis“

Antroji priežastis, dėl kurios žmonės dažnai nustoja mokytis baigę studijas, yra ta, kad jie įsivaizduoja, jog mokytis nėra malonu. „Ačiū Dievui, pagaliau tuo atsikračiau“, – sako jie išeidami iš paskutinio baigiamojo egzamino, „daugiau niekada.“

Neabejotina, kad šie žmonės mokykloje nesijautė laimingi. Daugybė žmonių tai patiria. Tačiau problema vėlgi ta, kad mes mokymąsi suvokiame, kaip procesą vykstantį mokykloje. Žmonės ima nekęsti tokio mokymosi būdo ir todėl mano, kad bet koks mokymasis yra panašiai nemalonus.

„Gerai“, – galite sakyti. „Bet jei mokymasis toks puikus, kodėl mokykloje man taip blogai sekėsi?“

Pagrindinė problema yra ta, kad mokykla verčia žmones laikytis tos pačios mokymosi programos – mokytis dalykų, kurie jums nerūpi, ir tada nebeturite laiko užsiimti savo tikrosiomis aistromis. Kita didelė problema yra tai, kad mokykla verčia visus eiti tuo pačiu tempu ir mokytis toje pačioje aplinkoje iš to paties mokytojo. Kai pagalvoji, tradicinėje mokykloje vyraujantis vienodumas primena pramoninį fabriką ar net kalėjimą.  Ne itin malonius asociacijos.

„Švietimui Jungtinėse trukdo teorija, esą, egzistuoja vienas teisingas būdas, kaip augti“, – rašo Johnas Tayloras Gatto savo knygoje „Dumbing Us Down” („Kaip iš mūsų daro kvailelius“).

Tai primena graikų mitą apie Prokrustą. Prokrustas turėjo geležinę lovą ir primygtinai reikalavo, kad kiekvienas joje miegantis žmogus puikiai tilptų. Jei jie būdavo per trumpi, jis juos ištempdavo, kol tapdavo pakankamai ilgi. Jei jie būdavo per aukšti, jis amputuodavo jiems kojas, kad sumažėtų jų ilgis. Remiantis šiuo mitu, žodis Prokrustas dažnai vartojamas pagal analogiją apibūdinant situacijas, kai žmonės verčiami laikytis primestų standartų, nepaisant akivaizdžios žalos, kurią dėl to patiria.

Pagrindinė tradicinio mokymo problema ir priežastis, dėl kurios tiek daug žmonių jį niekina, yra ta, kad jis yra ne kas kita, kaip Prokrusto ugdymas. Įvairių gabumų ir interesų mokiniai verčiami mokytis tų pačių dalykų tuo pačiu tempu, toje pačioje aplinkoje ir iš tų pačių mokytojų. Jie verčiami prisitaikyti prie Prokrusto lovos, kurią sudaro standartinis modelis.

Ar reikia stebėtis, kad jie išeina nusivylę mokymusi?

Gera žinia ta, kad mokymasis nebūtinai turi būti toks. Universitetų ir kolegijų studentai jau turi daug daugiau laisvės pasirinkti mokymosi dalykus ir būdus. Ir jei mums pavyks atsisakyti vienodo vaikų mokymosi mokyklose, ne tik pagerinsime milijonų jaunų žmonių akademinius rezultatus, bet ir įkvėpsime jiems norą tęsti mokymosi kelionę visą gyvenimą.

Kaip mokymsis visą gyvenimą gali tapti pirmuoju pasirinkimu?

Akivaizdu, kad verta siekti mokytis visą gyvenimą. Tai leidžia mums nuolat patirti naujovių ir nuostabos jausmą, suteikia daugiau galimybių keistis ir padeda geriau perduoti žinias ir įgūdžius savo vaikams. Tačiau norint sukurti besimokančiųjų visą gyvenimą aplinką, reikia keisti ir politiką, ir mąstyseną.

Kalbant apie politiką, svarbiausias dalykas, kurį galime padaryti, yra mažinti „diktatą“ iš ministerijos ir švietimo skyrių ir leisti mokykloms – konsultuojantis su mokinių tėvais – pačioms priimti sprendimus apie mokymosi metodus ir tempus. Kalbant apie mąstyseną, pirmiausia, žinoma, reikia daug plačiau galvoti apie tai, kaip gali atrodyti švietimas. Neapribokime švietimo sąvokos tik su mokykliniu ugdymu.

Tačiau dar daugiau – mums reikia išeiti iš šios gyvenimo kelionės, kurioje visi nesusimastę neriame į mokslą, o paskui į darbą. Vietoj to, kad gyvenimą vertintume kaip 15 metų mokymosi, o po to 45 metus darbo, turėtume į darbą ir mokymąsi žiūrėti kaip į dalykus, kurie vyksta visą gyvenimą, tik skirtingais laikais jiems skiriamas skirtingas dėmesys.

Pirmasis uždarbis neturėtų būti signalas, kad laikas nustoti mokytis. Mokymasis visą gyvenimą turėtų būti viso gyvenimo siekiamybė.

Patrickas Carrollas yra Ekonominio švietimo fondo (Foundation for Economic Education, angl.) vyriausiasis redaktorius.