Prieš metus mano močiutė atšventė savo paskutines Kalėdas. Kaip būdinga mūsų pasaulio dalyje, į šventę susirinko visa jos didelė šeima. Viskas vyko mano močiutės senoje sodyboje, mūsų kaime prie Viktorijos ežero kranto, Kenijos vakaruose. Jos marčios vadovavo veiksmui virtuvėje, o sūnūs, atlikę savo žmonų pavedimus, ilsėjosi didelių medžių pavėsyje. Didžiąją laiko dalį ji praleido sėdėdama ant sulankstomos kėdutės kieme priešais namą. Arba vaikštinėjo šen bei ten, šiek tiek pasilenkusi, atsirėmusi į savo lazdą, švelniai braukdama žolę nudėvėtais sandalais.
Aplinkui lakstė jos anūkai. Ji juos pažinojo ir galėjo atskirai nuo kitų vaikų, tačiau neprisiminė nei vieno jų vardo. Kita vertus, ji žinojo savo vaikų ir jų sutuoktinių vardus, tačiau negalėjo pasakyti, kuris vardas priklauso kuriam iš jų. Dar 2019-aisiai demensijos kirminas pradėjo graužti jos minčių ir prisiminimų šaknis. Iki praėjusių šv. Kalėdų tų šaknų liko visai nedaug. Tik patys giliausi gyvenimo pamatai tepajėgė atsispirti ligos progresui.
Liga pasiglemžė ne viską
Giliausias iš jų buvo mano močiutės tikėjimas. Ši nedidukė moteris nieko nesuvartodavo, net neišgerdavo stiklinės vandens, nepadėkodama Viešpačiui labai sąmoningu kryžiaus ženklu. Ir kai tik kas nors padarydavo jai paslaugą, tarkime, duodamas jai tą stiklinę vandens, ji išreikšdavo savo dėkingumą sugiedodama vieną savo mėgstamų giesmelių.
Jos repertuarą sudarė trys senos katalikiškos giesmės Dholuo tarme, kiekviena savaip pasakojanti apie artėjantį Kristaus sugrįžimą. Nė viena iš jų nebuvo apokaliptinė; anaiptol, jos stiprino viltį ir pasitikėjimą Kristaus pažadu sugrįžti pas savuosius.
Praėjusias Kalėdas ji giedojo ir giedojo, nes sulaukė daug meilės ir nuoširdumo iš visų savo artimųjų. Kartais ji pažvelgdavo į vieno iš savo anūkų veidą ir iš jos lūpų imdavo lietis padėkos giesmė. Greičiausiai ji manė, kad jų artumas buvo pats didingiausias Dievo palankumo ženklas.
Galima sakyti, kad jos dainos buvo mūsų šventės garso takelis, kartu su jos linksma bedante šypsena fone. Tai buvo puiki šventė: didžiulė puota, su begale džiaugsmo, juoko pliūpsniais ir pilnais pilnais pilvais. Niekas iš mūsų tada negalėjo žinoti, kad tai buvo paskutinės jos Kalėdos su mumis…
Dabar mūsų eilė
Praslinkus keliems mėnesiams po laidotuvių pastebėjau kaip mano atmintyje vėl ir vėl suskamba mano močiutės giesmės. Giesmės moters, iš kurios atminties išgaravo visi prisiminimai, moters sugrįžusios į nekaltą vaikišką būseną, tačiau iki paskutinės akimirkos dėkojusios Viešpačiui už bet kokį jai sutiktą gėrį, ir priminusios visiems apie jo atėjimą. Kaip lengvai iš jos liejosi šios giesmės!
Dabar, artėjant mūsų pirmosioms Kalėdoms be jos, esu kupinas dėkingumo už daugybę kartų, kai šventėme šią šventę kartu. Ir, svarbiausia, už jos tikėjimą – pagrindinę priežastį, dėl kurios Kalėdos mums buvo svarbios. Ji buvo tik antroji krikščionė savo šeimos istorijoje, tačiau tvirtai laikėsi tikėjimo ir perdavė jį mums.
Tuo tarpu pamažu susitaikau su tuo, kad artimųjų netektis taip pat yra esminė šventų Kalėdų dalis. Kiekvienas iš mūsų vieną dieną švęsime Kalėdas paskutinį kartą čia, žemėje. Nuo tų, kuriuos paliksime, priklausys, ar jie išlaikys tikėjimą gimusiu Atpirkėju, o kartu ir tradicijas su kuriomis švenčiame jo gimimą.
Taip darė mūsų protėviai, jų tarpe ir mano močiutė. Dabar atėjo mūsų eilė giedoti ir perduoti žinią apie kūdikio gimimą piemenų pašiūrėje, nežinomos kalvos šlaite skurdžiame rytiniame Romos imperijos pakraštyje. Beveik po dviejų tūkstantmečių ir už tūkstančių mylių tas kūdikis palietė mano močiutės širdį. Ir šiais metais jis pakvietė ją būti su juo danguje. Dabar jos Kalėdos nesibaigs niekada. O mes, giedodami tam kūdikiui, švęsime drauge su ja.
Mathew Otieno yra Kenijos rašytojas, tinklaraštininkas ir ūkininkas mėgėjas. Iki 2022 m. jis dirbo mokslinių tyrimų komunikacijos koordinatoriumi Nairobio universitete, Kenijoje. Dabar jis gyvena vakarų Kenijos kaime, netoli Viktorijos ežero kranto. Pirmasis jo romanas turėtų pasirodyti šiemet.