Reprodukcinės technologijos: laimė kitų sąskaita?

Jennifer Lahl | The Public Discourse

Reprodukcinės technologijos klausimas dažniausiai pristatomas per emocingą pasakojimą: nevaisinga pora nepaprastai nori susilaukti savo vaiko; vėžiu serganti moteris bijo, kad chemoterapija pakenks jos vaisingumui; pora nenori, kad jų vaikai paveldėtų šeimos genetinę ligą […].  O  dabar graudžių pasakojimų virtinę papildo istorijos apie tos pačios lyties poras arba viengungius, norinčius su savimi biologiškai susijusių vaikų.  Net ir menopauzę patyrusios moterys – su modernios technologijos pagalba – šiais laikais gali patirti motinystės džiaugsmus.

Naujas drąsus pasaulis

1978 m. gimus Luisai Braun (Louise Brown), pirmajam pasaulyje „kūdikiui iš mėgintuvėlio“, gyvenimo pradžia persikėlė iš įsčių į laboratoriją. Taip mes visi atsiradome milijardus dolerių per metus uždirbančios vaisingumo pramonės  sukurtame reprodukcinio turizmo pasaulyje.  Moterys, pagal amžių galinčios būti močiutėmis, susilaukia savo pirmojo vaiko arba išnešioja savo nevaisingų dukterų vaikus, taigi savo pačių anūkus.   Medikai jau kuria trijų tėvų embrionus, naudodami DNR medžiagą iš dviejų moterų ir vieno vyro.   Viengungiai tėvai, homoseksualūs tėvai, ir „tėvystės partnerystės“ tarp romantiškai nesusijusių porų tampa nauja norma.

Stanfordo teisės profesorius Hankas Greely’is savo pranešime, pavadintame „Sekso pabaiga“ (The End of Sex), padarė drąsią prognozę, kad po penkiasdešimties metų dauguma kūdikių išsivysčiusiose šalyse bus padaromi laboratorijose, nes niekas nenorės palikti savo vaikų sveikatos gamtos kaprizui.

Iš tikrųjų matome poslinkį nuo pagalbos nevaisingoms poroms susilaukti vaikų link pagalbos suaugusiems sukurti jiems patinkančius vaikus.  Vaikas palaipsniui nustoja būti gėris savaime, bet tampa vartojimo produktu – sukuriamu, ne pradedamu – ir išmetamu, jei pasirodė netobulas.  Tai yra slinktis nuo medicinos modelio, bandančio gydyti ir atkurti natūralų vaisingumą, link kūdikių konstravimo.

Taip neišventiamai gražus šiuolaikinių nevaisingumo sprendimų paviršius ima aižėti ir pasirodo gilesnė jų tikrovė.

Rizika kiaušinėlių donorėms

Kelerius praėjusius metus daug laiko praleidau rinkdama ir atpasakodama šio proceso sužeistų moterų istorijas.  Jaunos, pinigų stokojančios moterys pamato reklamas, kviečiančias „būti angelu“, „padaryti kai ką reikšmingo“ ar „leisti išsipildyti kitų žmonių svajonėms“.  Kaip pasakė viena kiaušinėlių donorė: „kas nenorėtų matyti savęs tokioje šviesoje?“  Deja, kelios dienos po kiaušinėlių paėmimo ši moteris patyrė kiaušidės patologiją, pakenkusią jos pačios vaisingumui.  Po kelerių metų abiejose jos krūtyse išsivystė vėžys, nors prieš tai ši jauna moteris neturėjo vėžio rizikos faktorių.  Ir visa tai už kelis tūkstančius dolerių ir galimybę „padėti kitiems“.

Dirbdama savo darbą akis į akį susidūriau su vaisingumo pramonės neatsakingumu, jos pastangomis užčiaupti bet kokias kalbas apie kiaušinėlių donorystės pavojus ir atsisakymą pripažinti bet kokius mokslinius tyrimus, kurie paneigtų jų teiginius apie donorystės saugumą.  Vis dėlto, net liberalia redakcine politika garsėjantis „The Washington Post“ galiausiai pripažino: kiaušinėlių donorystė gali sukelia pavojus moters sveikatai – pavojus, kurie nėra iki galo moksliškai ištirti ir suprasti.

Tamsūs surogatinės motinystės atspalviai

Surogatinė motinystė taip pat tampa vis dažnesniu ir vis labiau priimtinu būdu padėti žmonėms susilaukti vaikų.  Dar 2007 m. Time žurnalas išvardino dešimt darbų, kuriuos geriausia perleisti kitiems (The 10 Best Chores to Outsource).  Kaip ir galima tikėtis, sąraše yra žolės pjovimas bei namų tvarkymas, tačiau pirmoje sąrašo vietoje puikuojasi – nėštumas.  Surogatinį nėštumą skatina didelė in vitro apvaisinimo nesėkmės rizika, o taip pat gausėjantis homoseksualių tėvų, norinčių turėti savo biologinių vaikų, skaičius.  Surogatinio nėštumo atveju yra reikalingi tiek donorės kiaušinėliai, tiek ir surogatinės įsčios.  Deja toks būdas vaikui įsigyti [visada] sukuria žalingų padarinių.

Vietoj to, kad nėščia moteris būtų skatinama prisirišti prie savo nešiojamo kūdikio, iš jos reikalaujama kaip tik neišvystyti tokio prisirišimo. Moteriai rimtus sveikatos pavojus sukelia stiprūs sintetiniai preparatai, kuriuos tenka naudoti tam, kad organizmas būtų paruoštas embriono priėmimui.

Dauguma surogatinės motinystės kontraktų reikalauja iš juos pasirašančių moterų jau turėti savo vaikų – taip yra įrodoma, kad jos gali sėkmingai išnešioti.  Tačiau niekas nepaklausė, kaip šie vaikai suvokia tai, kad jų mamos kažkam atiduoda jų broliuką ar sesutę.  Surogatinė motinystė šiems vaikams siunčia aiškų ir pavojingą signalą: mamytė kai kuriuos vaikučius pasilieka, o kitus atiduoda geriems žmonėms, kurie patys negali turėti vaikų.  Ir mamytei už tai yra sumokama.

Moterų apsisprendimą imtis surogatinės motinystės dažnai nulemia finansinės paskatos.  Neturtingai moteriai, turinčiai mažų vaikų, pakankama paskata gali pasirodyti jau vien pažadas apmokėti pragyvenimo išlaidas.  Tik neapsirikite: turtingos moterys niekada nestovės eilėje, kad išnešiotų vaikus kitiems žmonėms.  Turtingos poros ar pavieniai individai bus tie, kurie pirks tokias paslaugas.  Surogatinė motinystė paima kažką tokio natūralaus, kaip nėščią moterį su jos gimsiančiu vaiku, ir paverčia tai į verslo kontraktą, atidarydama duris patiems įvairiausiems piktnaudžiavimams. […]

Jennifer Lahl, Bioetikos ir kultūros centro steigėja, dokumentinių filmų „Anoniminio tėvo diena“ (Anonymous Father’s Day) ir „Gimdyklės: antrarūšės moterys?“ (Breeders: A Subclass of Women?) autorė.

Pabaiga: reprodukcinės technologijos.

Jums gali patikti