Kaip rodo Ryšių reguliavimo tarnybos šių metų trečio ketvirčio ataskaita, technikos pažanga šalyje baigia nušluoti kadaise populiarią komunikavimo priemonę – viešąjį telefoną, dar vadinamą taksofonu. Šiemet užfiksuotas ypatingas šių aparatų skaičiaus mažėjimas. Taksofonai vis rečiau matomi miestų gatvėse, o jų įplaukos taip pat nenumaldomai mažėja.
Palyginus su 2015 m. taksofonų Lietuvoje sumažėjo beveik perpus. O ir naudoja juos piliečiai ypatingai retai – trečiąjį šių metų ketvirtį vienas viešasis telefonas vidutiniškai „uždirbo“ vos apie 14 ct. per dieną. Iš kai kurių atokiau stovinčių aparatų skambinama vos kelis kartus per metus. Dėl to nenuostabu, kad taksofonus valdanti bendrovė „Telia Lietuva“ neskuba investuoti į jų tinklo palaikymą. Vienintelė priežastis, dėl kurios šiuos praėjusios telekomunikacijų eros prietaisus apskritai matome gatvėse – įstatymu įtvirtintas taksofonų tinklo, kaip universaliosios paslaugos, statusas.
Taksofonų pikas apie 2010 m.
Stebint spartų taksofonų skaičiaus nykimą gali susidaryti įspūdis, kad šiais automatais niekas nesinaudoja jau daugelį metų. Tačiau toks įspūdis nebūtų visiškai teisingas. Taksofonų populiarumo viršūnė Lietuvoje pasiekta sąlyginai neseniai – vos prieš kiek daugiau nei dešimt metų. Tuomet šalyje veikė tarp septynių ir aštuonių tūkstančių taksofonų. Tai buvo naujoviški modernių formų aparatai, pakeitę iki tol gatvėse ir įstaigose užsilikusius, monetomis „penimus“ telefonus.
Pirmuosius taksofonus dar devynioliktojo amžiaus pabaigoje sukonstravo amerikiečių išradėjas Williamas Gray‘ius. Jo išradimas greitai išpopuliarėjo ir amžių sandūroje JAV jau veikė 81000 taksofonų. Septintąjį dešimtmetį Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje išpopuliarėjo nelegalus jaunųjų technikų, įsilauždavusių į taksofonų tinklus, judėjimas (phreaks, angl.). Šie auksarankiai, pavyzdžiui, sugebėdavo iš paprasto viešojo telefono paskambinti į bet kurią pasaulio šalį. Ne paslaptis, kad jų gretose pasidarbuodavo ir būsimieji Apple Inc. korporacijos įkūrėjai Steve‘as Jobsas ir Steve‘as Wozniakas.
Lietuvoje taip pat netrūko gudruolių galėjusių „apgauti“ senuosius taksofonus ir pasikalbėti – nors ir ne tarptautinėmis linijomis – nemokamai. Žinoma, šios gudrybės tapo neįmanomos įdiegus naujuosius „kortelinius“ telefonus; o Lietuvai tapus viena iš mobilaus ryšio lyderių pasaulyje, taksofonai tapo bene tik praėjusios eros paminklais, keliančiais šypseną vyresniems ir nuostabą jaunesniems. Galbūt dėl to vertėtų bent dalį jų išsaugoti?
Pabaiga: taksofonai.