Mirti vienam… Neabejoju, kad mes visi slapčia šito bijome. Baiminamės, kad paskutines dienas šioje žemėje praleisime be paguodos ir bičiuliško veido, kad vieniems teks kęsti mirties baimę, kad jausimės atstumti, nemylimi. Vieniša senatvė gali taip slėgti, jos priverčia žmogų griebtis pačio netikėčiausio šiaudo.
Skelbimai autobusų stotelėse
Vienas Kinijoje gyvenantis senukas Hanas Zichengas bijojo mirti vienas. Jo žmona mirusi, du sūnūs su juo nebendrauja (vienas iš jų gyvena Kanadoje), todėl Hanas nutarė prašyti pagalbos. Jis pasakė kaimynams, jog yra vienišas, bijo mirti ir nenori mirti vienas. Dėl kažkokių priežasčių į jo prašymus nebuvo deramai atsižvelgta. Taigi Hanas prirašė raštelių ir jų prikabinėjo autobusų stotelėse ir kitose savo kvartalo vietose. Rašteliuose buvo parašyta:
Esu vienišas senas vyriškis, įkopęs į devintą dešimtį. Tvirtas. Galiu nueiti į parduotuvę, moku gaminti valgyti, gebu pats savimi pasirūpinti. Chroniškomis ligomis nesergu. Prieš pensiją dirbau Tiandžino mokslinių tyrimų institute, gaunu pensiją – 6000 juanių per mėnesį (1344 JAV dolerių). Į senelių namus nevažiuosiu. Viliuosi, kad koks nors geraširdis žmogus arba šeima mane priglaus, globos senatvėje ir palaidos, kai numirsiu.
Parama, dvasinė ir materialinė pagalba senatvėje ir sielos ramybė žinant, jog numiręs būsi deramai palaidotas… to ir ieškojo Hanas. Daugeliui Kinijos gyventojų senatvėje niekas šito negarantuoja. Gyventojų piramidė Kinijoje tolydžio keičiasi. Šiuo metu 15 procentų žmonių vyresni nei 60-ties, bet po dvidešimties metų ši proporcija išaugs iki 25 procentų.
Negana to, pastaraisiais keturiais dešimtmečiais primesta gyventojų skaičiaus reguliavimo politika reiškia, kad dažnai vienam vaikui tenka prižiūrėti abu tėvus, o to padaryti beveik neįmanoma, jeigu tasai vaikas išvyko kitur po santuokos arba ieškodamas darbo. Taigi tradicinis kinų šeimos modelis, kai vyresnius žmones paskutiniais jų gyvenimo metais prižiūri vaikai ir anūkai, jau griūna. Tiesa, prieš penkerius metus Kinijos vyriausybė išleido įstatymą, pagal kurį įpareigojo vaikus lankyti tėvus. Tačiau praktiškai šio įstatymo dažnai nepaisoma, pagyvenusių žmonių globa pakibusi ant plauko. Tai rodo Hano pavyzdys.
Trumpai trukęs dėmesys
Hano prašymai būti priglobtam patraukė vieno praeivio akį; jis nufotografavo raštelį, nuotrauką paskelbė socialiniame tinkle, ir Hanas susilaukė daug vietinės, o vėliau ir tarptautinės žiniasklaidos dėmesio. Washington Post rašo: „Dabar žmonės suskubo reikšti susirūpinimą, bando padėti. Vietinis restoranas pasiūlė maisto. Žurnalistas iš Hebėjaus provincijos pažadėjo aplankyti. Jis užmezgė telefoninę draugystę su dvidešimtmečiu teisės studentu iš pietų.“
Deja po kelių mėnesių šlovės ir nepažįstamųjų skiriamo dėmesio Hanas sulaukdavo vis mažiau skambučių, o paskui ir vėl visi jį pamiršo. Jis skambindavo savižudybės prevencijos linija norėdams išlieti pyktį ir kartėlį. Šių metų kovo viduryje jis liovėsi skambinęs. Kovo 17-ąją jis susirgo. Jam pavyko atsigulti į ligoninę; ten jis ir mirė. Praėjus dviems savaitėms po jo mirties, žmonės, įpareigoti kartkartėmis pasidomėti apie vietinius gyventojus, nustebo sužinoję, kad jis mirė. Penki kaimynai pasakė, jog pastebėjo, kad koridoriuje jo nebesimato, bet pas jį neužsuko ir nepatikrino, ar ko nenutiko.
Telieka viltis, kad paskutinėmis minutėmis ligoninėje Hanas nebuvo vienas; telieka melstis, kad galiausiai jis būtų priglobtas.
Pabaiga: vieniša senatvė.