Princas and balto žirgo: Valentino dienos istorija

Šokoladinių saldainių dėžutės, raudonų rožių puokštės ir kiti meilės ženklai: šie romantiški gestai tapo Valentino dienos normomis. Tačiau daugelis įsimylėjėlių galbūt nesusimasto, kad tokių šiuolaikiškų malonybių pradžios reikia ieškoti Viduramžių laikotarpiu.  Pasirodo, Valentino dienos istorija, skirgingai nei Motinos dienos ar kovo aštuntosios, yra daug ilgesnė.

Pirmas paminėjimas viduramžių poemoje

Viduramžių tyrinėtojas Paulas Pattersonas iš St. Josephs universiteto (JAV) sako, kad pirmasis literatūroje žinomas liturginio šv. Valentino paminėjimo ryšys su romantiška meile atrandamas viduramžių anglų poeto Geoffrey Chaucerio kūrinyje.

„Mintis susieti Valentino dieną su meilės šventimu ar mylimojo paieška, kyla Chaucerio 1382 m. poemoje „Paukščių parlamentas,“ – sako anglų kalbos profesorius Pattersonas. „Tas eilėraštis yra pirmasis išlikęs ryšys tarp šv. Valentino bei romantiškos meilės idėjos.“

„Paukščių parlamente“ pagrindinis dėmesys skiriamas sparnuočių sąskrydžiui, kuriame paukščiai susirenka draugėn per šv. Valentino dieną išsirinkti savo antrųjų pusių. Pasakotojas užmiega ir sapnuoja, susitikimą su Venera, meilės deive, atskleidžiančną jam savo džiaugsmus ir rūpesčius. Sapne taip pat aptariami būdai kaip paukščiai renkasi poras bei tinkamo sparnuočių jaunikio požymiai. Šventasis Valentinas paminimas jam skirtoje dainoje, pačioje eilėraščio pabaigoje.

Pattersonas pažymi, kad Chaucerio idėja apie šv. Valentino santykį su meile iš „Paukščių parlamento“ pasklido į jo amžininkų kūrinius. Šv. Valentino diena, kaip romantiškos meilės šventė pradedama minėti kituose viduramžių romantinės literatūros kūriniuose.  Pavyzdžiui Ofelija Shakespeare’o „Hamlete“ pamini šv. Valentino dieną savo išprotėjimo scenoje IV veiksmo pradžioje. Taip viduramžiais prasidėjusi Valentino dienos kelionė po grožinę literatūrą, besitęsia iki mūsų dienų.

Romantiški riterių nuotykiai

Kitas dažnai pasitaikantis viduramžių romanų motyvas yra riterio nuotykiai. „Kenterberio pasakojimuose,“ pavyzdžiui, Chauceris perteikia didvyriškų riterių istorijas ir jų narsius žygius. „Istorijose apie riterių žygdarbius jie daug laiko praleidžia galvodami apie romantiką, meilę ir ją supančią filosofiją“ – sako Pattersonas.

Meilės ieškantys riteriai dažnai susiduria su mergelėmis, kurioms skiria savo meilę. Ko gero plačiausiai žinomus romatiškus riterius galima sutikti pasakojimuose apie Apskritojo stalo riterius. Žanrui suklestėjus, viduramžių romantinės istorijos žavėjo visus socialinius sluoksnius, nepaisant to, kad jos telkė dėmesį į aukšto rango, turtingus ir prakilnius personažus.

Pasak Pattersono, daug paralelių su viduramžių romanais galima pamatyti ir šiandieniniuose romantiniuose filmuose bei novelėse. „Populiariojoje kultūroje romantinės komedijos turi daug šio žanro elementų,“ – aiškina Pattersonas. Pavyzdžiui, „viduramžių romanų personažai, kaip ir daugelis šiuolaikinių meilės istorijų personažų dažnai priklauso aukštesniajai klasei. Gyvendami gražiuose apartamentuose ir nevarginami įtempto darbo grafiko romanų veikėjai kai ankstesniais amžiais gali laisvai ieškoti savo gyvenimo meilės.“

Pabaiga: Valentino dienos istorija.