Ar mokyti vaikus tikėjimo? Vienos mamos atsakymas

Kai kurie žmonės mano, kad tai miela. Kiti – kad tai pasenę, netgi žalinga. Tačiau aš manau, kad malda yra labai svarbi mano vaikams, ir turiu savo atsakymą į klausimą ar verta mokyti vaikus tikėjimo – kad ir ką sakytų populiarioji kultūra.

Gyventojų išpažįstančių krikščionybę, skaičius mažėja visame Vakarų pasaulyje. Nuo 2011 iki 2016 m. Australijoje save krikščioniais laikančių žmonių skaičius smuko 7 proc., JAV – nuo pokario iki šių dienų – krikščionių sumažėjo beveik per pusę, o „Britanijos socialinio požiūrio“ (British Social Attitudes, angl.) apklausos duomenimis, daugiau nei pusė JK gyventojų šiandien neišpažįsta jokios „religijos“.

Ar verta plaukti prieš srovę

Turint omeny šias tendencijas – gal aš be reikalo plaukiu prieš srovę, mokydama savo vaikus melstis? Galų gale, ar tai ne primityvus bandymas išvengti ugnies ir smalos, nuraminti piktą Dievą? Arba prašymų sąrašas, kurį pateikę sėdime ir laukiame, kad mums, Dievo išrinktiesiems ims dėtis geri dalykai?

Ne, nieko panašaus.

Tikiuosi, kad kasdienė padėkos malda moko mano vaikus dėkingumo už viską, ką turime: šeimą, stogą virš galvos, draugus, sveikatą, saulę, kai ji šviečia, ir lietų, kai lyja. Tokiu būdu padėkos malda gali ugdyti atsparumą pagundai sureikšminti savo teises ir nuopelnus.

Antra, šlovinimas moko žavėtis ir stebėtis tikrove. […] Pirmieji mokslininkai buvo dvasiškiai, panašiai kaip Trys išminčiai, kuriuos astronomijos tyrinėjimai atvedė į Betliejų. Šlovinimas ir garbinimas juos įkvėpė smalsumu suprasti pasaulį; sužinoti, kaip Dievas viską sukūrė.

Trečia, malda moko pasakyti „atsiprašau“. Galbūt kai kas ginčys, kad tokia malda diegia kaltės jausmą. Žinoma – diegia, kai padaroma kas nors blogo. Bet nuoširdus atsiprašymas veikia kaip priešnuodis tokiam didžiavimuisi savimi, kuris slopina dvasią ir susiaurina intelektą, neleisdamas pripažinti savo klaidų.

Ketvirta, malda moko prašyti. Tai yra labiausiai paplitusi maldos forma, nes žmonės dažniausiai kreipiasi į Dievą, kai jiems kažko reikia.  Jis tampa paskutine išeitimi, kai jau išnaudotos visos kitos galimybės. [Tačiau malda moko] prašyti ko reikia, o ne būtinai ko norisi. Prašyti kantrybės, geriau susidoroti su sunkumais gyvenime. Prašyti drąsos atstovėti, kai to reikalauja sąžinė.

Galiausiai, ir svarbiausiai, aš mokau savo vaikus melstis, nes tikiu į Dievą, ir manau, kad yra teisinga ir garbinga mokyti savo vaikus to, ką manau esant tiesa.

Galimybė laisvai pasirinkti įsitikinimus – iliuzija

Britų filosofas ateistas Alainas de Bottonas mano, kad religinis gyvenimas yra „naudingas“, nes jis ugdo atsakingus piliečius, turinčius moralinę sąžinę. Žinoma, religija tai daro, bet jo požiūris yra nesąžiningas. Jei Dievo nėra, de Bottonas neturėtų skatinti juo tikėti.

Bet ar aš kartais ne despotiškai savo vaikams kišu tikėjimą Dievu? Ar mylinti, vaikų individualumą gerbianti motina neturėtų suteikti savo vaikams galimybę pasirinkti: tikėti ar ne?

Nemanau. Augindami vaikus be Dievo, brukame jiems bedieviškos tikrovės vaizdinį. Ar kalbėsi su vaikais apie Dievą ar ne, vis tiek formuosi juose vienokią ar kitokią pažiūrų sistemą; to negalima išvengti. Kai vaikai augdami sužinos kuo tiki „kiti“, jie turės pasirinkimo galimybę, jei jaus, kad jiems to reikia.

Yra sena malda: „Mokyk mane Tave pažinti, tokį, koks Tu esi“. Dievas (jei Dievas yra) milijardus kartų buvo sukarikatūrintas. Šios karikatūros yra kenksmingos ir turėtų būti atmestos. Deja, atmesdami Dievo karikatūras daugelis žmonių išmeta kūdikį su muilinu vandeniu. Aš manau, kad turėtume kūdikį išsaugoti. Ir Jam melstis.

Veronika Winkels yra trijų vaikų mama, žurnalistė ir kultūros kritikė, gyvenanti Melburne (Australija)

Pabaiga: ar mokyti vaikus tikėjimo?