Būti su savo vaikais

Neseniai šį tą supratau apie tai, kaip aš auklėju savo vaikus. Kaip mažylius auginanti mama, visada būnu arti savo vaikų, tačiau pastebėjau, kad dažniausiai jie tiesiog mane sekioja, o aš darau tai, ką turiu padaryti. Tiesą sakant, man nelabai sekasi tiesiog sustoti, žaisti ir būti su savo vaikais.

Praėjusią savaitę apie tai kalbėjau su viena geriausių savo draugių, kuri turi savo makiažo paslaugų verslą ir neseniai pradėjo kurti savo tinklalaidę. Nežinau kaip ji visa tai spėja ir, negana to – kai jai paskambinu dienos metu – dažnai randu ją ramiai leidžiančią laiką su savo beveik vienerių metų vaiku! Ji man pasakė, kad stengiasi pabusti keliomis valandomis anksčiau, kad galėtų tvarkyti savo reikalus iki pabundant kūdikiui. Tokiu būdu, bėgant dienai, ji galėjo teikti daugiau laiko savo dukrai, užuot gęsinusi vieną „gaisrą“ po kito. Likau sužavėta tokių jos pastangų būti su savo vaiku.

Daugelyje tyrimų ir straipsnių atkreipiamas dėmesys į tai, kad mūsų kartos tėvai praleidžia daugiau laiko greta savo vaikų, bet panašu, yra mažiau emociškai prieinami. Palyginti su, pavyzdžiui, mano tėvų karta, mus blaško išmanieji telefonai ir ekranai, mes labiau norime išlaikyti savo karjeras ir aktyvų socialinį gyvenimą, ir tuo pačiu dažnai stengiamės atrodyti tarsi tobulos mamytės iš socialinių medijų.

Ypatingas gyvenimo tarpsnis

Pastebėjau, kad mane vaikai labiausiai vargina tuomet, kai galvoju apie save – kai labai norisi atsipalaiduoti su puodeliu kavos, su knyga, ar žiūrint TV. Tuomet jaučiu įtampą tarp noro būti nesavanaudiška ir noro patenkinti savo poreikius. Nesmerkiu savęs už tai, kad laukiu kada vaikai pagaliau užmigs ir aš pagaliau turėsiu laiko sau. Žinau, kad nesu bloga mama, bet vistik labai norėčiau dabar, kai jie dar maži, daugiau būti su savo vaikais ir kurti su jais tvirtus santykius.

Atrodo vienintelis dalykas kurio šiame gyvenimo tarpsnyje nori mano dukros, yra mano dėmesys. Kad stebėčiau, ką jos daro, surengčiau su jomis arbatos vakarėlį, gaudyčiau jas ar žaistume sviediniu. „Mamyte, žiūrėk!“ – išgirstu šiuos žodžius iš jų daugybę kartų per dieną.  Žinau, kad, norėdama jas patenkinti, turiu tikrai klausyti ir žiūrėti.

Ir, tiesą sakant, kuo labiau stengiuosi būti su savo dukromis, tuo labiau jaučiu, kad jomis mėgaujuosi. Nusprendžiau tam skirti daugiau laiko ir po vienos savaitės intensyvių pastangų tikrai pajutau, kad jos daug labiau mane džiugina nei įprastai. Mano mergaitės – ne įkyrūs kenkėjai, o juokingi, įdomūs žmogučiai.  Ir skirdama truputį savo laiko galiu su jomis užmegzti tikrą draugystę ir padėti joms augti.

Ilgos dienos, trumpi metai

Manding, istorija iš vieno feisbuko puslapio, „For Want of Wonder – A Life with Trisomy 21“, visa tai apibendrina geriausiai. Trijų vaikų mama Amelija pasakoja kaip savo jaunėlės džiaugsmui vieną dieną atsibudo anksčiau nei įprastai ir pakvietė dukrą praleisti rytą drauge:

Nuo tos akimirkos Cecilija buvo tokia linksma. Ji sukosi ir šokinėjo mūsų lovoje iš džiaugsmo, kad galėsime pažaisti jos mėgstsamą žaidimą. Kai nuėjau į virtuvę užkaisti kavos, ji nusekė paskui mane, ir visą laiką buvo šalia. Ji visą laiką čiauškėjo ir buvo aišku, kad šis mudviejų rytas jai buvo buvo geriausia, kad galėjo nutikti…

Pamačiau kaip mano vaikams svarbus mano laikas ir dėmesys. Jei visą dieną ji negautų nieko, tik mano dėmesį, tai jai būtų geriausia diena. Viena valanda… o tiek džiaugsmo mažam žmogučiui. Šiandien apsisprendžiau – šiame dukros gyvenimo etape judėsiu kiek lėčiau ir praleisiu šiek tiek daugiau laiko jos lygyje. Žinau, kad tai ne visada lengva – vaikai gali būti įkyrūs ir kartais atrodo, kad jie mus galutinai nuvarys nuo kojų. Bet ši diena man priminė seną išminties perlą: su mažyliais dienos ilgos, bet metai trumpi.

Tamara El-Rahi yra žurnalistė ir asocijuota portalo mercatornet.org redaktorė. 

Pabaiga: būti su savo vaikais.