Kaip koronavirusas atgaivino senovinį malūną

Nuo XI amžiaus ant žaliuojančio Stouro upės kranto tyliai sukasi Sturminsterio Niutono vandens malūno ratas. Per normanų užkariavimus ir per Juodosios mirties pandemiją, per Šimto metų karą ir per Antrąjį Pasaulinį, nesuskaičiuojami jo sumaltų miltų maišai iškeliaudavo į apylinkės turgus. Net tada, kai 1994 m. malūnas tapo muziejumi, gamybą tebevyko, nors ir nedideliais kiekiais, kad turistai galėtų pamatyti veikiančias senovines technologijas.

Malūnas suksis ir per COVID-19 – tik ne kaip muziejus.

Jungtinėje Karalystėje dėl karantino ėmus trūkti miltų, senovinio Sturminsterio Niutono malūno savininkai pasuko nuo turizmo link gamybos. „Kai jūs tiesiog malate ir tuo pačiu metu neprivalote vesti istorijos pamokų, galite pajusti tikrą pasitenkinimą”, – sako malūnininkė Imogen Bittner. Nuo kovo pradžios grįžusi į malimo verslą, Bittner ir jos bendradarbis Pete‘as Loosmoore’as jau sumalė šimtus svarų miltų ir juos saugiai pristatė vietiniams verslams. Nors malūnui pajamos reikalingos ne mažiau, nei gyventojams reikalingi miltai, tokio verslo modelio turizmo sezonui savininkai neplanavo.

Paprastai, nuo balandžio iki rugsėjo, lankytojai gali apžiūrėti akiai mielą malūną, ir jo nesudėtingus prietaisus nuo viduramžių naudojančius Stour upės vandenį vietiniams grūdams malti. „Viskas vyksta iš esmės taip pat, kaip prieš šimtus metų”, – sako Bittner. „Vienintelė naujovė yra tai, kad žaliavą dabar atsivežame pikapu, o ne rankomis traukiamu vežimėliu – taip šiek tiek greičiau.“ Už pajamas, gaunamas pardavus bilietus ir nedidelį vietoje pagamintų miltų kiekį, malūnas sugebėjo niekuomet neužverti durų. Tačiau Covid poveikis ekonomikai greitai sužlugdė tokį verslo modelį.

Tuo pat metu pandemija sukėlė miltų trūkumą didžiojoje šalies dalyje, nors ne dėl priežasčių, kurias galite įtarti. Pačių miltų Anglijoje netrūksta, tačiau problemos kyla dėl netinkamo maišų dydžio. Tik apie 4 proc. Jungtinėje Karalystėje pagamintų miltų parduodami prekybos centruose – likusi dalis, supakuota dideliuose maišuose, siunčiama urmu komercinėms kepykloms ir kitiems gamintojams. Net jei pramoniniai malūnai galėtų pereiti prie mažesnių pakuočių, socialinė distancija neleistų vystyti gamybos, kuriai reikia daugybės rankų. Tačiau senoviška malūnininkystės technologija leidžia tuo užsiimti iš esmės vienam malūnininkui.

Bittner ilgai nesuko galvos: „tai tikrai buvo logiškas žingsnis.“

Skaityti visą tekstą (anglų k.)

Pabaiga: Covid poveikis ekonomikai.