Niekuomet vieniša. Kodėl didelė šeima yra gėris?

Aš užaugau kaip vyriausias vaikas devynių vaikų – aštuonių mergaičių ir vieno berniuko – šeimoje. Ir aš tuo džiaugiuosi. Prisipažinsiu, paauglystės metais kartais gėdijausi, pavyzdžiui tais momentais, kai mus imdavo skaičiuoti šalia einantys žmonės arba kai varstydavo akimis, vos mūsų didelė šeima įeidavo į kokią nors viešą įstaigą.

Bet dabar, visiškai sąžiningai, jei galėčiau pakeisti savo praeitį – nieko nekeisčiau.

Vienas vaikas, gali užaugti puikiu žmogumi, bet…

Jei jums įdomu, kodėl apie tai prabilau – neseniai perskaičiau įdomų straipsnį iš „New York Times,“ kuriame Laurena Sandler labai tvirtai reiškia savo įsitikinimą, kad geriau turėti vieną vaiką, o ne daugiau. Įsivaizduoju kodėl pati būdama vienturtė ir augindama vieną vaiką ji gina šią poziciją.

Tačiau, kaip jau suprantate, mūsų nuomonės skiriasi.

Jokiu būdu nesakau, kad laikau vienturčius lepiais, savanaudžiais ar kitaip nevykusiais žmonėmis. Anaiptol!  Pažįstu daug žmonių, kurie savo tėvams buvo vieninteliai ir užaugo gerais, draugiškais, puikiai visuomenėje pritapusiais žmonėmis.  Čia norėčiau kalbėti ne apie vienturčių trūkumus, o apie tai, kodėl esu taip dėkinga už savo seses ir brolį.

Natūrali bendravimo mokykla

Žinoma, esu dėkinga už daug antraeilių privalumų: pavyzdžiui, tai, kad dažniausiai nepapulsi į bėdą viena, jei sergi, greičiausiai tuo pačiu serga dar kas nors, ir atrodo, kad turi begalę drabužių, batelių ir aksesuarų, kuriuos gali pasiskolinti.

Bet yra ir daug kai kas daug svarbesnio! Pradėkime nuo to, kad mano tėtis ir mama, susilaukdami daugiau nei vieno vaiko, mus savaime išmokė dalytis ir lengvai bendrauti su kitais žmonėmis. Kai turi brolių ir seserų, greitai supranti, kad ne viskas sukasi apie tave. Beveik be pastangų mes įpratome bendrauti ir spręsti konfliktus. Turėjome išmokti užuojautos ir suvokti kitų žmonių jausmus ir poreikius. Tai labai naudinga šiuo metu, kai aplink karaliauja individualizmas!

Šis tas svarbiau už turtą

Kita neįkainojama pamoka buvo mūsų tėvų meilė. Jie priėmė kiekvieną iš mūsų, nors aplinkiniai juos dažnai reikšdavo pašiepdavo, o ekonominė šeimos padėtis būdavo nelengva. Tėtis mums kartais primena, vieną mūsų šeimos gyvenimo laikotarpį, kai nelikdavo pinigų net nusipirkti paprastam skanėstui, nekalbant jau apie naujausius elektroninius įrenginius. Įdomu, kad mums, vaikams, tuo metu tai neatrodė kaip didelė problema, nes buvome tikri, kad mama ir tėtis mus myli ir dėl mūsų stengiasi! Galiausiai išmokau, jog gyvenime yra šis tas svarbiau nei materialus turtas.

Konkurentai ir draugai gyvenimui

Mums pavyko išsiugdyti sveikos konkurencijos jausmą ir suprasti, kad pralaimėjimas nėra pasaulio pabaiga ir, kad netrukus vėl bus proga susirungti.  Tuo pačiu išmokome vertinti vieni kitų stipriąsias puses – nesvarbu, ar jos būtų akademinės, meninės ar sportinės.

Mažų mažiausiai, mano tėvai man padovanojo būrį draugų. Nesvarbu, ar dariau ką nors paprasto, tarkime valgiau pusryčius, ar jaudinančio – rinkausi vestuvinę suknelę – man niekada netrūkdavo geranoriškos kompanijos. Ir argi tai nėra meilė, turint omeny, kad brolis ir seserys su manimi būdavo per visokius laikus, ne vien tais nedažnais momentais, kai buvau pasipuošusi nepriekaištingu makiažu?

Ir nors tai gali būti pernelyg drąsu, bet aš manau, kad brolių ir seserų gausa padeda gyvenime rasti laimę. Kodėl? Esu tikra, kad žmogus yra teisingame kelyje, kai supranta, kad gyvenime laimę randi duodamas, o ne gaudamas. O su broliais ir seserimis labiau tikėtina, kad tai suprasite anksčiau, o ne vėliau.

Žinoma, jokia šeima nėra tobula, bet žinojimas, kad turiu krūvą žmonių, kurie mane myli, nors aš nieko nepadariau, kad tai užsitarnaučiau yra nuostabus, ar ne? Tad kam to vengti, jei turi galimybę?

Tamara Rajakariar yra Sidnėjuje (Australija) dirbanti žurnalistė ir portalo mercatornet.org asocijuota redaktorė.

Pabaiga: didelė šeima – gėris.