Viena iš priežasčių, dėl kurių daugelio šalių gyventojų skaičius vis dar auga nepaisant mažo gimstamumo, yra tai, kad dėl geresnės mitybos, gyvenimo būdo ir medicinos pasiekimų žmonės ilgiau gyvena. Metaforiškai kalbant, jeigu vienoje kurioje šalyje gyvenantys žmonės rinktųsi geležinkelio stoties perone, į jį ateitų vis mažiau jaunimo (nes gimtų mažiau kūdikių), bet perone darytųsi vis labiau ankšta, nes pagyvenę žmonės niekur nesitrauktų – nemirtų taip dažnai, kaip mirdavo anksčiau.
Virš 20 metų nepagerintas rekordas
Man visada atrodė, jog ne tik daugiau žmonių ilgiau gyvena, bet ir toji amžiaus riba, kurią viliamės pasiekti, vis didėja. Kaip teigia Alberto Einšteino medicinos koledžo mokslininkai, tokios prielaidos buvo teisingos iki paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio, bet tada mūsų gyvenimo trukmė, atrodo, pasiekė lubas; ilgiausia, kiek žmonės gali tikėtis nugyventi, – maždaug 115 metų. Nors kai kas – pavyzdžiui tie, kurie yra panašūs į 122-ejų mirusią prancūzę Jeanne Louise Calment – gyvens kiek ilgiau, vidutiniškai daugiausia, ko galime tikėtis, yra 115 metų.
Tokia nusistovėjusi maksimali gyvenimo trukmė yra naujas reiškinys – ištisus amžius mūsų lūkesčiai sulaukti vis gilesnės senatvės ir maksimali gyvenimo trukmė tik augo. Kaip sako A. Einsteino koledžo mokslinių tyrimų vadovas Janas Vijgas:
Nors demografai sakė, jog jie nemato ilgaamžiškumo kelio galo, deja jis yra… Kai sulaukusi 122-ejų mirė Calment, visi kalbėjo, kad ilgai netrukus rasis žmonių, sulaukusių 125-erių ar 130-ties. Tačiau po Calment išgyvenusių dar ilgiau neatsirado. Tebuvo 115-os… 115-os… 115-os. Ar gali būti, kad pagaliau pasiekta ilgaamžiškumo riba?
Senstant prastėja žmogaus molekulių kokybė?
Mokslinis tyrimas aprėpė Prancūziją, Japoniją, Jungtinę Karalystę ir Jungtines Valstijas (šalis, kuriose daugiausia šimtamečių ar dar vyresnių žmonių), dėmesys buvo kreipiamas į atitinkamais metais mirusius seniausius asmenis. Tarp 1970 ir 1990 m. ilgiausio gyvenimo trukmė išaugo nuo 110 iki 115 metų, o paskui liovėsi augusi apie 1995-uosius. Anot J. Vijgo, nors per tiek laiko gerėjo sanitarinės sąlygos, antibiotikai, vakcinos ir t.t., atrodo, kad mūsų biologija turi menamas lubas. Mums senstant DNR ir kitos molekulės prastėja, todėl galiausiai susergame vėžiu ar Alzheimerio liga. Tačiau įdomu tai, jog įveikus aštuonias ar devynias dešimtis tomis ligomis praktiškai nesusergama. Iš tiesų vyresni nei šimto metų žmonės retai miršta nuo sunkių ligų, daugelis būna fiziškai nepriklausomi nuo kitų iki pat gyvenimo pabaigos. Bet galiausiai miršta ir jie, „nes, paprasčiausiai, nusilpsta daugelis organizmo funkcijų“, sako J. Vijgas.
Taigi, nors mums vis geriau sekasi padėti žmonėms sulaukti vyresnio amžiaus ir ilgiau išlaikyti juos sveikus, tyrimo išvada rodo, kad yra lubos, pro kurias turbūt neprasimušime. Bet gali būti, kad tyrimams atlikti buvo pasirinkti anomalūs laikotarpiai, ir gyvenimo trukmė netolimoje ateityje gali vėl pradėti augti. Bet net jeigu taip ir bus, ar galime tikėtis, kad žmonės išgyvens iki 130? Iki 150? Iki 200? Ar yra kokia nors kita riba, jeigu ne šimtas penkiolika? Juk vis tiek mūsų kūnas kada nors sunyks, tiesa? Atvirai kalbant, ir gerai. Pernelyg ilgas gyvenimas ar nemirtingumas būtų siaubinga perspektyva.
Marcusas Robertsas yra teisininkas ir Ouklando universiteto (Naujoji Zelandija) komercinės teisės lektorius. Jis taip pat yra tinklaraščio mercatornet.com demografijos rubrikos redaktorius ir trijų vaikų tėtis.
Pabaiga: ilgaamžiškumo riba.