Kaip dažnas tėvų dirsčiojimas į išmaniuosius kenkia vaikams

Pasaulio sveikatos organizacijai nusprendus į Tarptautinės ligų klasifikacijos sąrašą įtraukti „priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų“, spaudoje pasirodė kelios su šiuo sprendimu susijusios antraštės. Ne visiems tai patinka, o labiausiai – žaidimų industrijai, tačiau daugelis psichikos sveikatos specialistų ir tėvų labai sunerimę dėl žalingo videožaidimų poveikio. Priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų tampa vis aktualesnė ir Lietuvoje.

Pradedant žaidimu EverQuest, pasirodžiusiu prieš 20 metų, šie žaidimai nepaprastai įtraukia vyrus ir ypač berniukus. Specialistus neramina ne tik įtraukiantys žaidimai. Psichologė Jean Twenge, pavyzdžiui, rašo apie depresijos epidemiją, ypač paplitusią tarp mergaičių, sietiną su  išmaniaisiais telefonais ir socialiniais tinklais.

Mažyliams yra sudaromos visos prielaidos priprasti, nes jiems per dažnai pramogai duodama telefonų, jie per dažnai sodinami prie televizorių. „Šiuolaikiniai ikimokyklinukai spoksodami į ekranus praleidžia daugiau nei keturias valandas per dieną“, –  The Atlantic rašo ikimokyklinio ugdymo specialistė Erika Christakis.

Tačiau straipsnyje „Išblaškyto dėmesio pavojai auklėjant vaikus“ (The Dangers of Distracted Parenting) ji nerimauja dėl nuo ekranų atsiplėšti negebančių tėvų. Vaikų priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų, labai panašu, prasideda nuo tėvų elgesio.

Išblaškytas tėvų dėmesys

Nors tėvai, ypač mamos, dažniausiai turi laiko pabūti su vaiku, autorė teigia, jog „tėvų ir vaikų bendravimas prastėja, tampa netikras.“ Fizine prasme tėvai šalia vaikų būna ilgiau, bet emociškai jie nesusiję, ir pagrindinis taip susiklosčiusios situacijos kaltininkas – išmanusis telefonas.

Kitaip tariant, tėvai irgi kamuojami specifinio technologijų sukelto psichikos negalavimo, kurį vienas specialistas yra pavadinęs „nuolat pasireiškiančiu daliniu dėmesingumu“, ir šis negalavimas kenkia ne tik tėvams, bet ir jų vaikams.

Christakis neteigia, kad būdami viename kambaryje su savo vaikais tėvai būtinai turėtų skirti vaikams visą dėmesį. Vaikus galima kuriam laikui palikti saugiai žaisti maniežuose, sako ji, net galima jiems leisti trumpam dirstelėti į ekraną, dėl to nieko bloga nenutiks.

Kaip teigia specialistė, pagal vaikų raidos teoriją, patiems mažiausiems vaikams kenkia skaidomas dėmesys. Jis pertraukia tarp mažylių ir tėvų (ypač mamų) užsimezgančius pokalbius, o tokie pokalbiai kuria itin svarbią smegenų architektūrą.

Tokio „pokalbių dueto“ metu suaugęs žmogus kalba plonesniu balsu, linksmiau, vartoja supaprastintą gramatiką; kūdikis atsako taip pat gyvai ir linksmai. Taip „kalbėdamiesi“ mažyliai išmoksta kalbos (arba kalbų) daug greičiau nei tie, kurie tokių emocingų kalbinimų nesulaukia.

Sulėtėjusi vaiko raida

Kas nutinka, kai mama nutraukia tokius pašnekesius, sumaniusi perskaityti gautą žinutę ar peržvelgti Instagramą?

Mokslininkai tyrė globėjų ir mažylių elgesį įvairiose situacijose ir nustatė, kad motinos ar kiti suaugę globėjai, naudojęsi telefonais, mažiau kalbėjosi ar kaip nors kitaip bendravo su vaikais.

Vieno eksperimento metu 38 motinos ir dvimečiai jų vaikai buvo pakviesti į kambarį. Mamų buvo paprašyta išmokyti vaikus po du (pačių sumanytus) žodžius. Joms buvo paliktas telefonas, kad tyrėjai galėtų su jomis susisiekti iš kito kambario. Jeigu motinų kalbą pertraukdavo skambutis, vaikai žodžių neišmokdavo; mamų, kurioms nebuvo paskambinta, vaikai žodžius išmoko. (Iš tyrimo teko išbraukti septynias motinas, nes jos į telefono skambutį neatsiliepė!)

Trumpi tyčiniai išsiskyrimai geriau už blaškomą buvimą kartu

„Kartkartėmis blaškomas tėvų dėmesys nėra katastrofa (o kartais net gali ugdyti adaptacijos galimybes)“, – sako Christakis. „Bet chroniškas dėmesio nukreipimas kitur – jau kas kita.“ Taip blaškomas suaugęs žmogus gali susierzinti, kad jam trukdoma naudotis telefonu, nepastebėti tam tikrų emocinių signalų arba klaidingai juos perskaityti.

Kaip buvo minėta, blaškomas dėmesys skiriasi nuo trumpalaikių tyčinių išsiskyrimų – tokie išsiskyrimai gali būti naudingi tiek tėvams, tiek vaikams. Blaškomas dėmesys (pavyzdžiui, kai mama dažnai dirsčioja į telefoną žiūrėdama, ar negavo žinučių) gali siųsti vaikui signalą, kad jis nėra toks svarbus kaip žinutė. Christakis rašo:

Stebint tai, kas šiandien vyksta, galima sakyti, jog… auklėjimo tendencijos nenuspėjamos, tėvai vadovaujasi išmaniųjų telefonų signalais, pasiduodami technologijų vilionėms. Atrodo, kad įklimpome pasirinkę prasčiausią įmanomą auklėjimo būdą – fizine prasme šalia esame nuolat, taigi blokuojame vaikų savarankiškumą, bet emociškai būname kartu tik priešokiais.

Tokio mūsų elgesio padarinius gali dar labiau apsunkinti ikimokyklinių institucijų aplinka, kurioje „vaikams retai kada tenka leistis į spontaniškus pokalbius.“

Apskritai vaikai yra įpratę gauti iš suaugusiųjų tai, ko jiems reikia, jeigu būtina, jie gąsdina ir įniršio priepuoliais. Christakis nuomone, kai šiandieniniai mažyliai sulauks mokyklinio amžiaus, galima tikėtis, kad ir tada tokių priepuolių pademonstruos. […]

Christakis žinutė – kalbant apie laiką skirtą vaikams mažiau gali reikšti daugiau, bet tik  pasistengus, kad šis laikas būtų skiriamas jiems. Tiesa, Christakis neužsimena, kad jos patarimas („padėkite tuos prakeiktus išmaniuosius“) dar ir ugdo charakterį, rodo saikingumo pavyzdį apskritai, ne tik kalbant apie technologijas.

Carolyna Moynihan yra portalo Mercatornet.org redaktoriaus pavaduotoja.

Pabaiga: priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų