Kitokia labdara: kas vertingiau nei daiktai?

Žodis labdara sukelia daugybę asociacijų: milijoniniai fondai, turtingų ponių užsiėmimas, sandėliai pilni maisto, drabužių, vaistų ir t.t. Kažkas jos laukia, kažkas stebisi, piktinasi, domisi, kažkas joje dalyvauja. Nekalbėsiu apie didžiąsias labdaringas veiklas. Mane labiau domina šio žodžio ir reiškinio prasmė žmogaus kasdieniame gyvenime. Taigi, kas yra labdara?

Kas yra labdara?

Labas, laba lietuvių kalboje reiškia „gera“. Kasdienėje kalboje retai naudojamas žodis, bet „labas rytas“, „laba diena“, nors dabar jau pasitaiko girdėti ir „gerą dieną“ ar „gerą rytą“. Žodis kitas, o reikšmė beveik ta pati. Tačiau, jei sakysime vietoje „negeras“ – „nelabas“, tai nebus visai tas pat. Tradicinėje lietuvių sampratoje „nelabasis“ turi ryškesnio negatyvumo atspalvį, dažnai net paties velnio. Gali būti, kad ir teigiama šio žodžio forma kadaise buvo suprantama kaip stipresnė žodžio „geras“ išraiška. „Dara“ kilusi iš žodžio „daryti“, veikti. Taigi labdara – kažko labai gero darymas.

Bendravimas  ir dėmesys – kitokia labdara

Daugeliui dėl saviraiškos ir bendravimo trūkumo mažėja savivertė, todėl būtina rasti būdų pakelti nuotaiką sau ir kitiems užsiimant mažučiais labdaros žingsneliais. Psichologai teigia, kad bendravimas ir savo laiko paskyrimas kitam žmogui, ypač tam, kuris bėdoje ir jaučiasi vienišas, pakelia savivertės jausmą, skatina teigiamas emocijas, padeda naujai pažvelgti į gyvenimą ir  jo prasmę. Liaudies išmintis byloja, kad nieko gyvenime nebūna be reikalo. Kiekvienas įvykis yra laiko ženklas žmogui. „ Darykime kitiems tai, ko norime, kad kiti mums darytų“ –  teigia „auksinė“ Švento Rašto taisyklė.

Labdara kasdienybėje – ką galiu padaryti?

Mūsų susvetimėjimas dėl beprotiško gyvenimo tempo tapo katastrofišku. Nepažįstam ir nebendraujam su kaimynais, kurie gyvena už sienos, nepaskambinam giminaičiams mėnesius, o gal metus. Galbūt už sienos vienišas žmogus negali nueit į parduotuvę duonos? O mes einam, akcijų ieškom… Galbūt elgiamės sąmoningai – einam tik tada, kai labai reikia. Paskambinkim kaimynui! Nežinom telefono numerio? Skambinkim į duris! Paklauskim, ar nereikia ko nors nupirkti? Pagalvokim apie tuos, su kuo seniai nebendravom. Paskambinkim, skirkim daugiau laiko, nei buvom įpratę.  Gali būti, kad senas, ligotas, vienišas žmogus ilgiau pabendravus, pasirodys ne toks nuobodus. Gali būti, kad daugiau laiko paskyrę pokalbiui sužinosim apie jį ir jo gyvenimo patirtį ar savo šeimos istoriją (jei tai giminaitis ar buvęs kaimynas/ kaimynė). Šios istorijos gali tapti naujomis idėjomis mūsų pačių ateičiai. Patikėkit, kartais reikia daugybės metų, kad suprastume, kodėl taip ar kitaip susiklostė šeimos istorija, kad suvoktume savo kilmės vingius, jų priežastis ir prasmę. Praeitis negrįžta. Vienas senovės išminčius sakė: svarbiausias žmogus tas, su kuriuo dabar kalbi. Svarbiausias darbas tas, kurį dabar darai. Svarbiausias laikas DABAR. To, kas buvo, nepakeisi. Kas bus – dar nėra. O dabar – svarbu, nes tai kuria ateitį. Įprasminkim šį DABAR.

Žilinskutė