Kuo maitini savo vaiką?

Kas šiandien buvo pusryčiams: nervai ar konservai?

Kaip jau ko gero supratote, tai nebus straipsnis apie mitybą.  Aš visiškai nesu mitybos ekspertė ir neketinu jos komentuoti, nors ir turiu patirties kaip šeimą maitinanti mama. Tai dar viena sritis, kurioje motinystė padėjo man augti. Žinoma, aš stengiuosi, kad mano šeima tinkamai maitintųsi. Dėl to savo namuose visi geriame „tą kvailą vandenį“ ir valgome daržoves.  Vis dėlto, šio straipsnio tema – emocinė aplinka namie.

Tuo pat metu kai rūpinuosi subalansuoti savo šeimos racioną, maitinu savo vaikus atmosfera, kuri tvyro mūsų namuose. Tai, kaip kalbuosi su savo vyru, vaikais ir artimaisiais. Kaip jų klausau, kokia mano laikysena, visa mano kūno kalba. Ir šiame straipsnyje aš akimirką tam skirsiu dėmesį.

Piktumas įsiveržia į mūsų namus pro kiekvieną plyšį – reklamas, laidas, filmus, netgi animacinius. Kartais per radiją girdžiu piktas replikas ir pašaipas, kurios klaidingai suprantamos kaip žodžio meistrystės ar netgi intelekto požymiai.

Pasinėrus į tokią aplinką, lengva pasiduoti šiam bendravimo būdui. Ironija yra smagi, kol gerbia kitą žmogų. Priešingu atveju ji gali būti labai žeidžianti. Kartais atrodo, kas čia tokio, bet pakartokite tai kai patys sulauksite kokio skaudaus komentaro. Tad kodėl tiek daug piktumo mūsų bendravime? Ką mes juo laimime?

Kas be ko – pasitenkinimo akimirką (tai bent jai atkirtau!), stiprumo jausmą (visai ją „suvariau“!), populiarumą (tai bent pataikei! Turi liežuvį!) Ir … nieko daugiau. Mes taip tikrai nepasiekiame artumo. Atvirkščiai – statome sieną. Tad kaip mes galime kovoti su piktumu, dėk kurio kenčia mūsų namų emocinė aplinka?

Švelnumu.

Beje, nereikėtų švelnumo painioti su drovumu, jie visai nepranašūs. Drovus žmogus bijo kitų, jų nuomonės ir kritikos. Jis atsitraukia nuo pokalbių ir užduočių, bijodamas nesėkmės. Kita vertus, švelnus žmogus turi vidinių jėgų susilaikyti nuo nereikalingų komentarų ar veiksmų. Jis gali nuraminti karštas situacijas. Jis veikia, bet „nesitaško“. Jis žino, kad susikaupę maži susierzinimai gali išaugti iki tragedijos.

Švenumas yra geras tikslas

Kadaise skaičiau tarsi dekalogą tėvams, parašytą policininkų, kovojančių su jaunimo nusikalstamumu. Jis mane pritrenkė savo paprastumu ir labai padėjo auginant vaikus. Paminėta ten buvo keletas tipiškų tėvų klaidų – nuo per didelio nuolaidžiavimo iki per griežtos kontrolės. Į atmintį įstrigo vienas dalykas, nes tuo metu namuose turėjau „kenkėjišką“ 2 metų vaiką, kuris piktybiškai neklausė mano ir vyro nurodymų (žinau, žinau, tai nebuvo tikras piktybiškumas, o tiesiog įprastas raidos etapas, bet čia kaip tik rašau apie tinkamą reakciją į tokį vaiko elgesį).

Taigi, negana to, kad jis mūsų piktybiškai neklausydavo, tas jo neklausymas būdavo neapsakomai juokingas. Tos mimikos, gestai, visa laikysena – tarsi „mažo direktoriuko“. Tačiau, kad ir kaip norėjosi jį pašiepti, teisinga rekomendacija buvo nesijuokti iš tokio „spektakio“. Ar bent nesijuokti kai jis mato. Kodėl? Nes ši reakcija būtų netinkama. Vaiko auklėjimas nėra kabaretas, ir elgtis su vaiku reikia protingai.

Užuot juokusis, stengtis kantriai koreguoti jo elgesį. Tame dekaloge buvo parašyta: „šaipytis iš vaiko netinkamos kalbos ar nepaklusnaus elgesio, reiškia skatinti dar vulgaresnius poelgius“. Tai mane įtikino. Todėl, pradėdama nuo savęs, stengiausi gražiai pasikalbėti su vyru ir vaikais. Ieškoti to, kas mus jungia, nemesti kandžių ir erzinančių pastabų. To tikiuosi ir iš savo vaikų, savo bei jų brolių ir seserų atžvilgiu.

Kad emocinė aplinka būtų malonesnė mūsų namuose stengtis tenka kiekvieną dieną. O kaip tai darote jūs?