Tema: vaikų kontrolė.
Naujas vaikų auklėjimo tyrimas patvirtina, kad vaikai dažniau kenčia nuo nerimo ir depresijos, kai jie gyvena su juos kontroliuoti linkusiais tėvais. Tokios psichologinės problemos, beje, gali neišnykti ir suaugus. Ankstesnė studija rodo, kad tarp depresiją kenčiančių suaugusiųjų reikšmingas skaičius užaugo su šaltais ir kontroliuojančiais tėvais (affectionless control, angl.).
Skirtumas tarp padėties kontroliavimo ir vaiko kontrolės
Naujojo tyrimo vadovė Wendy S. Grolnick ragina tėvus suprasti skirtumą tarp padėties kontroliavimo ir vaikų kontrolės. Tai ne vien žodžių žaismas. Vaikams naudinga, kai jų tėvai sukuria jiems stabilią „gyvenimo struktūrą“, sako W. Grolnick. Tokia struktūra nustato taisykles, gaires ir ribas, leidžiančias vaikams turėti aiškius lūkesčius ir supratimą, kokias pasekmes sukels jų veiksmai.
Tokie tėvai kontroliuoja situaciją, kartu tenkindami savo vaiko savarankiškumo ir kompetencijos jausmo poreikį. Aiškiai apibrėžtose ribose jų vaikas gali laisvai „judėti“, žinodamas, kokių pasekmių sulauks tas ribas peržengęs.
Problema kyla, pasak W. Grolnick, kai tėvai pereina nuo laisvės ribų vaiko veiklai nustatymo iki nurodinėjimo – žingsnis po žingsnio – ką vaikas turėtų daryti. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad į tokį elgesį, tam tikrą namudinę tironiją, labai lengva nuslysti.
Kaip visada – stresas…
Tyrimo rezultatai rodo, kad skyrybų, gyvenamosios vietos keitimo ir finansinių sunkumų kuriamos įtemptos situacijos yra glaudžiai susijusios su vaikų kontroliavimu. Tai skamba elementariai: kai gyvenimas, atrodo, slysta iš po kojų, norisi kontroliuoti bent tai, ką galime. Dėl savo nesugebėjimo apsiginti, vaikai, deja, dažnai tampa tėvų nerimo taikiniu. Ir dėl to į krūtinę gali muštis tikrai nemažai tėvų.
Tai žiaurus ratas, tačiau, laimei, tyrime siūlomi sprendimai. Pirma, nustatykite aiškias ir pakankamai plačias ribas, kurių neperžengdami vaikai galėtų elgtis visiškai savo nuožiūra. Jei ribos peržengimas nekelia vaikui tiesioginio pavojaus, nesulaikykite jo, tačiau peržengus ribą, leiskite patirti anksčiau aiškiai įvardintą ir paaiškintą sankciją. Tai leis jums kontroliuoti padėtį, išvengiant streso metu kylančio despotizmo. Antra, geriau supraskite savo vaiko natūralius polinkius ir „pakinkykite juos“ siekiant abipusių tikslų.
… ir baimė
Neabejoju, kad stresas yra kontroliuojančios tėvystės šaltinis. Bet galbūt būtų naudinga įvardinti pirminę emociją, kuri yra giluminė streso priežastis. Mano, kaip motinos, patirtis, pastebima ir kitų tėvų pasakojimuose, yra tai, kad pagunda kontroliuoti didėja tiesiogiai didėjant kažko baimei. Tai gali būti baimė, kad būsite prastu tėvu ar motina (ir kad kiti dėl to pasmerks), baimė, kad vaikai išklys iš kelio, jei duosite jiems per daug laisvės ar įvairios kitos kylančios baimės.
Dar vienas šio žiauraus rato aspektas: ar pernelyg griežta vaikų kontrolė kyla iš baimės, ar ne – baimė yra viena iš seniausių kontrolės taktikų? Vienas iš Amerikos tėvų-steigėjų, Johnas Adamsas, baimę laikė „visos valdžios pagrindu“. Ar vaikai jaučia skirtumą, jei yra kontroliuojami baime (bausmių grėsme), ar subtilesnėmis priemonėmis? Kitaip tariant, ar kontrolės būdas, o ne tik kontrolės faktas, veikia vaikų psichologinę patirtį? Į šį klausimą W. Grolnick tyrimas neatsako. Kita vertus, ar despotiška tėvystė yra blogesnis atsakas į stresą, nei, tarkime, girtavimas ir vaiko apleidimas? Manyčiau, kad ne.
Kaip bebūtų, naujasis tyrimas laiku primena, kad dėl savo vaikų privalome rūpintis ir savimi bei stengtis sumažinti streso lygį savo gyvenimuose. Gal vertėtų pripažinti, kad kartais sudarinėjame pernelyg ambicingus savaitės užduočių sąrašus ir tvarkaraščius, ir kad laikas šiek tiek pristabdyti? Tai gali būti veiksmingiausias būdas kovoti su despotiška tėvyste ir tuo pačiu palengvinti gyvenimą patiems tėvams.
Veronika Winkels yra trijų vaikų mama, žurnalistė ir kultūros kritikė, gyvenanti Melburne (Australija).
Pabaiga: vaikų kontrolė.