Ankstyvas prisirišimas – nuvertintas laimingo gyvenimo pagrindas

Nuo neurologijos iki sociologijos, tyrimas po tyrimo patvirtina patį svarbiausią faktą apie žmogaus prigimtį: mes esame sukurti priklausyti ir negalime priklausyti tik sau.  Mūsų laimę gyvenime dažnai lemia gebėjimas tinkamai prisirišti prie svarbių mums žmonių (sutuoktinių, vaikų, draugų ir kolegų darbe). Tačiau gebėjimas prisirišti prie kitų pirmiausiai priklauso nuo to, kaip prie mūsų buvo prisirišusi mūsų motina, o tai savo ruožtu lemia jos ankstyvas prisirišimas prie savo motinos. Žinoma, įtakos tam kaip mama patenkina savo kūdikio prisirišimo poreikį turi ir biologija. Kai kuriuos kūdikius mieliau laikyti rankose ir jais mėgautis. Tačiau ir ne patys meiliausi kūdikiai trokšta meilės.

Naujausių tyrimų duomenys leidžia daryti ne vieną įdomią išvadą. Iš esmės motinai reikia vyro (o taip par ir platesnio giminių rato), kuris ja ypatingai rūpintųsi, kuomet užgriūva didžiuliai nauji vaiko auginimo reikalavimai.  Vyras, savo ruožtu, per šį gyvenimo laikotarpį turi gebėti užimti antrąją vietą po naujagimio žmonos „meilės paskirstyme“. (Pirmasis gimdymas yra įvykis sukeliantis daugiau skyrybų nei bet kuris kitas gyvenimo įvykis – bent taip rodė duomenys maždaug prieš 15 metų, o nuo to laiko nemačiau jokių priešingų duomenų).

Pagrindiniai prisirišimo stiliai

Iš mūsų ankstyvųjų prisirišimo patirčių, kaip ir iš mūsų neurologinio bagažo, atsiranda keturi pagrindiniai prisirišimo stiliai, formuojantys mūsų santykių tendencijas visą likusį gyvenimą:

• Saugus prisirišimas, leidžiantis žmogui lengvai sugyventi su kitais, priimti žmones tokius, kokie jie yra;
• Nerimastingas prisirišimas, kai žmogus nori ir siekia prisirišimo, bet niekada nesijaučia jį išsipildęs, bijo būti nepakankamai mylimas;
• Prisirišimo vengimo stilius, kuriam būdingas atstumo laikymasis, išlygų kėlimas, netikėti atsitraukimai ar vengimas įsipareigoti;
• Nerimastingas vengimas prisirišti – tai yra intensyvesnė prisirišimo vengimo stiliaus forma.

Nuostabu matyti, kaip šie priklausymo stiliai yra paplitę mūsų santykiuose: romantikoje ir santuokoje bei „įprastoje“ darbinėje aplinkoje. Jie taip pat daro poveikį mūsų imuninei sistemai, turi įtakos ilgaamžiškumui, mūsų gebėjimui susidoroti su stresu ir net gebėjimui susidoroti su psichozėmis.

Galvoti ne vien apie savo jausmus

Mes esame sukurti priklausyti, ir geras gyvenimas priklauso nuo saugaus prisirišimo prie tų, kurie mums yra svarbiausi. Kaip tai pasiekti – vienas aktualiausių klausimų kiekvienam žmogui.  Daugelyje religijų pripažintas mistikas šv. Kryžiaus Jonas – taip vadinamas dėl savo įžvalgų į kančios prasmę. Patyręs daug skaudžių atstūmimų iš jam svarbių žmonių, į šį klausimą jis pateikia tokį atsakymą:

…kur nėra meilės, duokite meilės ir rasite meilę.

Psichologai bihevioristai jau žino, kaip padėti nerimastingoms ar prisirišimo vengiančioms motinoms nutraukti kartomis besitęsiantį nesaugaus prisirišimo ciklą. Ne pašalinant motinos nesaugumą, bet mokant ją, kaip elgtis (netgi nepaisant savo jausmų) tarsi būtų prisirišusi prie savo kūdikio. Ir tai veikia. Šv. Kryžiaus Jono ir elgenos psichologų sutarimu!

Atsižvelgiant į šeimos nykimą, daug vaikų mūsų eroje susidurs su prisirišimo trūkumo epidemija. To padarinius jau galime matyti, pvz., desperatiškame opioidų vartojimo plitime Jungtinėse Valstijose arba tarp Japonijos Tūkstantmečio kartos atstovų, nebesidominčių priešinga lytimi, jau nekalbant apie romantiką ar santuoką. Be to, technologijų pokyčiai, dėl kurių skaitmeninis pasaulis tampa panašesnis į realybę, o žaidimai labiau įtraukiantys, formuoja naujus paauglių „susvetimėjimo modelius“ pabėgant į skaitmeninį, virtualų gyvenimą.

Dėl viso to tėvai visame pasaulyje turi mokintis sustabdyti savo vaikų susvetimėjimą ir padėti jiems bendrauti su žmonėmis. Čia gali padėti ir motyvuoti neurobiologų įžvalgos, atradimai kognityvinėje elgesio terapijoje ir saviizoliuojos įpročius įveikusių žmonių liudijimai.

Mes žengiame į visiškai naują žmonijos istorijos etapą: net ir užkariaudami viską nuo atomo iki kosmoso, mes griauname savo gebėjimą prisirišti. Bet viskas, kas žmogiškiausia, priklauso būtent nuo prieraišumo. Pasaulis netrukus desperatiškai ieškos sprendimo. Mūsų tyrimų duomenys gali pradėti atrasti kelią.

Dr. Patas Faganas yra psichologijos dėstytojas ir terapeutas, kurio specializacija – vaikų, šeimos ir santuokų klausimai.

Pabaiga: ankstyvas prisirišimas.