Naujametiniai tikslai – ar verta juos kelti?

Kaip daugeliui, Naujametiniai tikslai man kelia sumišusius jausmus. Viena vertus, kadangi esu A tipo asmenybė, agresyvi, energinga ir versli, mintis susidaryti beveik neįmanomų įgyvendinti tikslų sąrašą – pavyzdžiui, numesti 15 kilogramų, niekada neprarasti kantrybės arba išmokti kinų kalbą – atrodo patraukli ir, suprantama, provokuojanti pabandyti. Kita vertus, atsižvelgiant į žmonijos polinkį susimauti, kartais kaip tuščias laiko gaišimas rodosi ir pats tų tikslų galvojimas, ką jau kalbėti apie pastangas juos įgyvendinti. Vis dėlto, tarp sėkmės viršukalnės ir nusivylimo slėnio plyti derlingos galimybės žemės – svarbu jomis judėti mažais žingsneliais.

Svarbūs maži žingsneliai

Išsikelti tikslų nėra blogai. Kartais skeptikai elgiasi taip, tarsi Naujametiniai tikslai būtų visiškos nesąmonės. Iš tikrųjų taip nėra. Labai sunku ką nors užbaigti, jeigu net nežinai, ko sieki. Žmonės kelia tikslus kasdien – reikia nueiti į darbą, pasikloti lovą, tris kartus pavalgyti. Ir visi su tuo sutinka. Iš tikrųjų pats tikslų numatymas – ne bėda, tik tiek, kad dauguma žmonių linkę išsikelti pernelyg ambicingų tikslų ir nori pasiekti visko iškart.

Taigi, užuot pasiryžę mesti rūkyti, atsisakyti kofeino ir niekada nepykti ant sutuoktinio ar ant vaikų, geriau sumanytų tikslų siekite etapais – mažinkite kofeino arba cigarečių, imkitės paprasto būdo (mano sūnaus mėgiamiausio) mažiau pykti, kai kas nors nevyksta taip, kaip suplanuota, suskaičiuodami iki dešimties. („Mama, jei tikrai labai pyksti, suskaičiuok iki 100“, – dažnai priduria sūnus.)

Ryžkitės padėti žmogui, o ne žmonijai

Kai kurie žmonės išties altruistiški, ir jiems nepakanka su jais pačiais susijusių tikslų; jie siekia visuomenės gerovės ir vardan jos ryžtasi „tausoti gamtą“ arba „rūpintis vargšais“. Kad ir kaip altruistiška ir geranoriška būtų numatyti tokius dorybingus tikslus, jų įgyvendinti turbūt irgi nepavyks. Kodėl? Pirma, tokie tikslai yra neapibrėžti, labai platūs. Antra, jie prieštarauja savanaudžių ir linkusių viską griauti žmonių prigimčiai. (Štai kodėl niekam niekada nereikėjo mokyti mažylių peštis, slėpti savo žaisliukų ar grobti skanėstų.)

Kita vertus, žmonijai tikrai nepakenktų daugiau žmonių, norinčių daryti gera, o ne bloga. Kaip ir kalbant apie sveikatinimosi tikslus, galimybės „rūpintis vargšais“ ar „tausoti gamtą“ išaugs, jeigu tuos tikslus konkretizuosime; pavyzdžiui, užsiregistruodami savanoriauti „Carite“, įsigydami talpas buitinėms atliekoms rūšiuoti ir pan.  Ar šie tikslai labai kilnūs? Nežinau. Bet tikrai niekam nepakenks jei pasaulį gelbėti pradėsime nuo rūpinimosi savo aplinka ir savo pačių doru elgesiu.

Iš tikrųjų mes negalime įsiūbuoti pasaulinių pokyčių, negalime numatyti ateities, negalime užkirsti kelio tragedijoms; galime tik kontroliuoti savo pačių elgesį savo aplinkoje. Kad ir kaip vilsimės, kad ateinantys metai bus geresni nei praėję, taip gali ir nebūti. Naujaisiais metais galime sulaukti ekonomikos krizių, ar teroristinių išpuolių. Gal kiekvienas individualiai ir negalėsime to sustabdyti, bet galime mažais darbais prisidėti, kad visiems būtų lengviau pakelti nusivylimą ar nelaimę.

Taigi užuot išsikėlę didingų tikslų ar tiesiog laukę geresnių naujų metų, pamąstykime, kaip – konkrečiais žingsneliais – tobulinti savo aplinką ir save pačius, kad sugebėtume geriau adaptuotis, įveikti ar dorotis su gerais ir blogais laikais. Gal tai ir nėra tipiškas naujametis siekis, bet toks tikslas gali teigiamai paveikti visą mūsų gyvenimą.

Nicole Russell yra žurnalistė, kurios darbai pasirodo „The Atlantic“, „The New York Times“, „National Review“, „Politico“, „The Washington Times“, „The American Spectator“ ir „Parents“ žurnale. 2010 m. ji laimėjo dienraščio „Spectator“ amerikietiškosios redakcijos įsteigtą Jaunojo žurnalisto apdovanojimą Nicole gyvena Šiaurės Virdžinijoje su savo keturiais vaikais.