3 intraverto patarimai auginantiems mažus vaikus (I dalis)

Straipsnių ciklo „3 intraverto tėvo patarimai auginantiems vaikus“ pirmoji dalis, kurioje filosofas Zacas Alstinas pataria kaip atvirai bendrauti su savo vaiku, naudojant Atviro komunikavimo metodiką. Antrąją dalį, kurioje autorius dalinasi mintimis apie laimę kasdienėje rutinoje skaitykite čia.

***

Šiomis dienomis į viską žiūriu pro temperamento prizmę. Pažįstu žmonių, turinčių savo įmones, besikeliančių ketvirtą ar penktą valandą ryto, kad pabėgiotų ar pasivažinėtų dviračiu, aktyviai bendraujančių su aplinkiniais ir aktyviai dalyvaujančių savo mažų vaikų gyvenime, tuo pačiu metu dar prižiūrinčių ir kitus vaikus. 

Žiūrint pro tradicinę temperamento prizmę, šie žmonės yra arba cholerikai arba sangvinikai. Jie tryško energija, kol dar nesusilaukė vaikų, o ir jiems gimus, vaikai (tikėtina taip pat labai energingi) neslopina jų entuziazmo. Jų patarimai auginantiems mažus vaikus mane dažnai varo į neviltį.

Ir tai nenuostabu.  Aš esu visiškas priešingybė:  buvau itin ramaus būdo, kol dar neturėjau vaikų, ir jiems atsiradus, stebuklingai neprisipildžiau energija ir entuziazmu, reikalingu savo naujų pareigų vykdymui.

Bilas Geitsas yra pasakęs: „Pavedu tingiam žmogui atlikti sunkų darbą. Nes tinginys ras būdą jį atlikti lengviausiu būdu.“ Neabejoju sutiksite, kad vaikų auginimas yra sunkus darbas.

Bet šio darbo ypatumai priklauso ir nuo pačių tėvų bei vaikų. Turint tai omenyje štai mano patarimai auginantiems mažus vaikus. Iš karto perspėju, kad jam galima sugalvoti įvairių išimčių..

Atviras bendravimas veikia

Maždaug prieš metus, ar anksčiau, aptikau terminą „atviras bendravimas“ [assertive communication, angl.]. Jis naudojamas jau dešimtmečiais ir kažkada buvo tapęs tokiu madingu, kad buvau apie jį girdėjęs, nors ir nesupratau tiksliai, ką jis reiškė.

Termino esmė yra ta, kad užuot elgęsi agresyviai arba pasyviai-agresyviai, versdami kitus elgtis pagal savo norus, galime tiesiogiai išsakyti savo poreikius ir norus, mintis ir jausmus, tikėdami, kad savo minčių išsakymas kitiems yra pirmas svarbus žingsnis tarpusavio bendravime.

Kitaip tariant, santykiai – tai ne arši pasyvios ir tiesioginės prievartos, manipuliacijos ir neapykantos kova. Kaip išradinga!

Svarbu išmokti tinkamai bendrauti, nes kiti žmonės gali nesuprasti, ko mes norime, ką galvojame, ar jaučiame (nors juk tai taip akivaizdu, ar ne?), ir daugeliui mūsų slapta artėjančio konflikto nuojauta užkerta kelią geram bendravimui.

Jei gyventume tobulame pasaulyje, visi atviriau reikštume savo norus, mintis, jausmus ir leistume kitiems nuspręsti, ką jie apie mūsų išsakytus norus mano, kaip dėl to jaučiasi, ir ko patys nori.

Mandagi, saikinga prievarta….

Pagal savo „gamyklinius nustatymus“ mandagiai paklausiu savo penkiamečio sūnaus:

– Ar gali pabaigti valgyti savo skrebutį?

Pateikiu argumentą, kad jis suprastų prašymo logiką „turime netrukus išeiti…“.

Bet dažniausiai jis ignoruoja mano pasiūlymą, arba jo dėmesį patraukia kažkas kitas, arba jis atsisako elgtis taip, kaip jo prašau.

Ar dėl instinktų, ar tiesiog dėl mano paties auklėjimo įtakos, mano sekantis veiksmas – pakartoti prašymą šiek tiek garsiau ir ryžtingiau.

– Aleksai*, prašau pabaigti valgyti skrebutį, turime netrukus išeiti!

Žodis „prašau“ yra ganėtinai nenuoširdus. Turiu omeny, kad istoriškai jis kilo iš: „jei malonėtumėte… [may it please you to…, angl.]“, bet šiame etape man visiškai nerūpi, kiek jis malonėtų pabaigti savo pusryčius.

Bet kokiu atveju, tai jam niekaip neteikia malonumo. Galbūt jis  atmestinai ir pasistengs, bet man prireiks dar vieno veiksmo visiškai pasiekti tikslą; ir dažniausiai tas veiksmas – agresija arba pasyvi agresija.

Agresija nebūtinai turi būti žiauri, tačiau ji bet kokiu atveju nemaloni. Man gali tekti pakelti balsą, rūsčiai stebeilytis į jį iš viršaus, raukytis, grasinti, kad atimsiu žaislus, žaidimus, bet ką, kas galėtų „priversti“ jį elgtis taip, kaip aš noriu.

Agresija yra bjauru, bet daugeliui žmonių, ji tampa neišvengiamybe auginant vaikus.

Priešingai nei pirmuoju atveju, pasyvi agresija naudojama, kai jūs norite „priversti“ vaiką elgtis pagal jūsų įgeidžius, bet nenorite to reikalauti per daug piktai ir agresyviai.

Viena ne itin teigiamai pagarsėjusi pasyvios agresijos forma yra „tylos terapija“, bet taip pat tėvai gali mestelėti sarkastiškus komentarus ar leisti suprasti apie būsimas nepageidautino elgesio „pasekmes“.

– Nenori valgyti savo skrebučio? Gerai. Nenoriu tavęs nuvežti į tavo draugo gimtadienį kitą savaitgalį.

Matote? Visi patenkinti! Niekas neįniršo! Tiesiog namie tvyro siaubinga, apgailėtinai slogi atmosfera, verčianti vaiką pabaigti savo pusryčius.

Yra alternatyva?

Nors ir vedinas geriausių ketinimų, vis dar save pagaunu didžiai pagautą įniršio ir ieškantį veiksmingų būdų „paskatinti“ vaiką pasielgti tinkamai nesiimant prievartos metodų ar vargiai veiksmingų iniciatyvų.

Be to, argi neturėtume padėti savo vaikams norėti elgtis teisingai? Atsižvelgiant į mano polinkį filosofuoti, ši dilema mane dažnai nubloškia į apmąstymus, kas apskritai yra teisinga.

Ar mums reikia pabaigti valgyti šį skrebutį? Ar svarbu, kad pavėluosim į mokyklą? Ar yra lengvesnis kelias?

Galiausiai apsistojau ties atviro bendravimo sąvoka ir supratau, kad tai yra ne tiek alternatyvus būdas priversti mano vaiką elgtis taip, kaip aš noriu, o tiesiog  aiškus ir tobulas bendravimo ir santykių modelis.

Štai ką supratau ir kaip tai man padėjo:

Galite įsivaizduoti atvirą bendravimą kaip kažko padėjimą „matomoje vietoje“. Atviras bendravimas skatina jus „padėti“ savo norus, poreikius, mintis ir jausmus „matomoje vietoje“, kad kiti juos pamatytų ir atsakytų į šį veiksmą.

Sakydamas sūnui „prašau suvalgyti skrebutį, antraip pavėluosime“, neatskleidžiu nieko apie save, o tik pateikiu įsakymą. „Suvalgyk savo skrebutį“ yra išreikšta liepiamąja nuosaka, o numatyta pasekmė „antraip pavėluosime“ neperteikia jokių emocijų.

Nieko tiesiogiai apie savo norus ir poreikius, ar tai, kaip jaučiuosi, nepasakiau. Ir vis dėlto, tikiuosi, kad šią nepasakytą informaciją netiesiogiai  supras mano penkiametis sūnus!

Neišmintinga ir nesąžininga susierzinti ar supykti, kai mūsų bendravime trūksta esminių bruožų, atskleidžiančių mūsų norus, poreikius, mintis ir jausmus.

Ką mes norime pasakyti?

Tada, kai įsitikinau atvirumo principų nauda, pradėjau bendrauti šitaip:

– Aleksai, norėčiau, kad suvalgytum savo skrebutį, kad galėtume laiku suspėti į mokyklą.

Tas pokytis nuo įsakymo „Suvalgyk savo skrebutį“ iki teigimo „Norėčiau, kad suvalgytum savo skrebutį“ yra subtilus ir prasmingas.

Jis pasakė „gerai“, bet jo dėmesys iškart nukrypo kitur, ir jis šį mano prašymą pamiršo. Laikas kitam ėjimui:

– Aleksai, mane erzina tai, kad prašau, kad suvalgytum savo skrebutį, bet tu jo nevalgai.

Kiekvienas pasakytas žodis atitiko tikrovę ir tiesiog jų pasakymas išlaisvino mane nuo spaudimo „priverstinai“ pasiekti rezultatą.

Ką jis atsakė?

– Oi, atsiprašau, – ir pradėjo valgyti skrebutį.

Jis niekada neatsiprašinėdavo, kai bardavau jį ar kelis kartus kartodamas įsakmiai kažką liepdavau daryti.

Gal dėl to, kad anksčiau jam nieko naujo nepasakydavau. Nepasidalinau su juo savo pojūčiais, t.y. atsaku į jo veiksmus (ar neatliktus veiksmus).

Galiu kartoti „apsiauk batus, prašau!“ iki pažaliavimo, keldamas savo balso toną ir vis tiek jis nesielgs taip, kaip aš noriu.

Ir galbūt gerai, kad nesielgs. Ko mes norime iš savo vaikų? Paklusnumo ar bendravimo?

Vis užmirštu taip bendrauti. Natūraliai neišeina. Bet šį rytą, po trijų ruošimosi mokyklai sãgos epizodų, pagaliau prisiminiau.

– Noriu, kad apsiautum batus, — ir jis iškart juos apsiavė.

Natūralus eiliškumas

Vietoj prievartinio elgesio padarinių, jausmų teigimas užtikrina natūralų dalyką – eiliškumą – nuoširdžiame bendravime.

Mano sūnus ne visada elgiasi tinkamai, net man ir įgarsinus savo poreikį ar norą, arba atskleidus mano jausmus dėl to, kad jis ignoravo prašymą.

Bet tai nesvarbu, nes aš vis tiek ir toliau jam išsakau savo jausmus tiesiogiai.

Iš pradžių susierzinu, kai jis neklauso. Jeigu jis vis tiek neklauso, susinervinu. Tada pasijuntu tarsi sužlugdytas. Kartais jaučiuosi nusivylęs.

Pasirodo, pradedant nuo neutralios nuotaikos iki pykčio, yra gausybė jausmų lygių, ir net jei aš išties supykstu, vis tiek imu ir pasakau.

Pastarasis aspektas tarsi nušvietė man protą. Jei supykstate, galite tiesiog taip ir pasakyti: „Aš esu piktas“, taip pat pateikiant ir tokios būsenos priežastį. Tiesioginis pykčio būsenos atskleidimas yra toks paprastas ir į tai neįeina pykčio apraiškos, pavyzdžiui, pakilęs balso tonas, persikreipusi veido išraiška, grasinimai ar prievarta.

Pasirodo, kad dauguma žmonių, ypač žmonės, kuriems jūs rūpite, nenori, kad jūs susierzintumėte, susinervintumėte, jaustumėtės sužlugdyti, nusivylę, o ką jau kalbėti apie pyktį.

Mano sūnus suprato, kad šios jausmų būsenos atsiranda paeiliui, jei jis, mano prašomas, atsisako elgtis atitinkamai. Mano atsakymai jo neįvaro tarsi į spąstus, nes aš juos pasakau ne agresyviai ar pasyviai agresyviai; dar geriau, jis supranta kurioje jausmų sekos vietoje aš esu tol, kol aš elgiuosi teisingai, t.y. pasakau jam apie tai, ką tuo metu jaučiu.

Geresnis požiūris

Nesu tobulas šio požiūrio  įgyvendintojas. Pasidomėjau tik tiek, kad suprasčiau apie ką jis, o rezultatai jau dabar mane stebina.

Vis dėlto, tai nėra ideali sistema ir turi savo minusų ir trūkumų. Kažkuriuo metu mūsų vaikai pasieks atitinkamą amžių, kai jiems reikės mažiau priežiūros ir jiems norėsis daugiau autonomijos, o tada žaidimo taisyklės pasikeis.

Be to, mūsų vaikai yra nuo mūsų priklausomi, o būdami jų tėvais, turime tokių pareigų ir įsipareigojimų, kokių neturime prieš kitus suaugusiuosius. Auginant vaikus, reikalingas tam tikras tėvo autoriteto [paternalism, angl.] lygis, bet atviras bendravimas tam nebūtinai turi trukdyti.

Vien tik atviras bendravimas neužtikrins, kad esu geras tėvas, ar tai, ko man reikia ir noriu yra teisingi, pateisinami ir tinkami lūkesčiai. Galiu atvirai atskleisti savo mintis ir vis tiek būti blogas tėvas.

Bet atviro bendravimo idealas yra nuostabus idealas. Išimkite visus apgailėtinus triukus ir gudrybes iš savo bendravimo ir leiskite, nuoširdžiai bendraudami, savo suaugusiems draugams patiems nuspręsti, ko jie nori.

Ir argi vaikystė, tėvų parodytas pavyzdys, nėra geriausias laikas ir būdas išmokti suaugusiems bendrauti?

*Netikras vardas. Ne dėl to, kad kažkas būtų negerai su Aleksu.

Zac Alstin yra MercatorNet redaktoriaus pavaduotojas.

Šaltiniai

Straipsniai apie atvirą bendravimą yra linkę koncentruotis į specifines sritis, tokias kaip priklausomybė/prisirišimas, santykiai, karjera ir asmeninis tobulėjimas, bet principai visur yra bendri.

Bendrasis įvadas apie atvirą bendravimą: https://www.betterhealth.vic.gov.au/health/healthyliving/assertiveness

Trumpa santrauka apie keturis bendravimo tipus:  https://www.uky.edu/hr/sites/www.uky.edu.hr/files/wellness/images/Conf14_FourCommStyles.pdf

Išsamus video apie temą:

Zacas Alstinas yra rašytojas, redaktorius ir trijų nuostabių vaikų tėtis namuose, gyvenantis Adelaidėje, Pietų Australijoje.

Pabaiga: patarimai auginantiems mažus vaikus.