Santuokos psichologija: ar vestuvių ceremonija padeda neišsiskirti?

Jei norite ko nors pasiekti, jums reikia dviejų dalykų. Pirma – turite norėti tai daryti. Santykiuose tai reiškia, kad norite būti pora su ateitimi. Jūs pasirinkote vienas kitą. Jūs atmetėte visus kitus pasirinkimus. Tapote „mes su ateitimi“. Ir tai labai svarbu, nes aiškumas dėl ateities leidžia atleisti ir pasiaukoti, be ko santuokos psichologija vargiai galėtų būti sveika. Tačiau yra dar vienas įsipareigojimo aspektas, kuris padeda atlikti tai ką turime, net kai mums nesinori. Tai šiokie tokie „pančiai“, saitai, jūsų galimybių apribojimai.  Tai dalykai, dėl kurių jums sunkiau trenkti durimis, net jei panorėtumėte tai padaryti. Tie apribojimai padeda mums išgyventi sunkius laikus. Jei gyvenate susituokę, išeiti sunkiau nei gyvenant susidėjus. Tai jūsų galimybių apribojimas. Jei turite vaikų, trenkti durimis sunkiau nei tada, kai jų neturite. Tokie „pančiai“ atitinka žmogaus prigimtį, nes padeda mums laikytis kartu tomis dienomis, kai esame irzlūs arba nesijaučiame gerai.

Viskam – savo laikas

Labai svarbu, save apriboti tinkamu metu. Šiais laikais poros greitai apsigyvena kartu, nejučia susisaistydamos bendra pastoge, biudžetu, augintiniais.  Dėl viso to tampa sunkiau išeiti, net ir tada kai tai reikėtų padaryti. Tokios poros gali įklimpti nesveikuose santykiuose, netgi susilaukti vaikų, vienam iš partnerių neturint stipraus atsidavimo jausmo, nekalbant jau apie planą ateičiai. Tokie trapūs santykiai, tikėtina, galiausiai nutrūks, palikdami daug nelaimingų žmonių.

Tai bene geriausias paaiškinimas, kodėl sugyventinių poros vidutiniškai dažniau išsiskiria. Jos apribojo savo galimybes pasitraukti dar prieš tvirtą sprendimą atsiduoti vienas kitam. Jei nėra atsidavimo, bendras gyvenimas ar bendri vaikai gali tapti spąstais.

Santuoka, kita vertus, sukuria teisingą atsidavimo ir apsiribojimo eilės tvarką. Pirmiausiai susižadėdami jūs atskleidžiate ir suderinate savo ketinimus. Nelieka abejonių ar dviprasmybių, o dėl to padidėja būsimo sutuoktinio, patrauklumas.  Juk nenorėtumėte visko atsisakyti ir pradėti varginančią paiešką iš naujo.

Vestuvių ceremonija

Jei sužadėtuvių esmė yra tvirto abipusio atsidavimo signalizavimas, tai vestvių ceremonija yra to atsidavimo viešas patvirtinimas ir svarbus sutuoktinių apribojimas. Kad padidintume savo galimybes išlikti kartu, mums taip pat reikia šeimos ir draugų palaikymo. Vienas iš vestuvių ceremonijos tikslų – socialinis patvirtinimas, kad mūsų rizikingas pasirinkimas yra geras ir kad bendruomenė padės jį išsaugoti.

Tačiau atsistoję ir davę pažadą prieš gimines ir artimuosius taip pat sukuriame pirmajį apribojimą: dabar bus sunkiau pasitraukti, net jei kada norėsis tai padaryti. Ir tai, žinoma, yra gerai. Santuoka yra aukščiausias atsidavimo žingsnis būtent todėl, kad esame pasirengę apie tai paskelbti aplinkiniams, kurie mums labiausiai rūpi. Taigi vestuvių ceremonija, tas viešas jaunųjų atsidavimas vienas kitam, yra pirmasis didelis jų galimybių suvaržymas.

 Analizės klaida

Supratus santuokos teigiamą poveikį porų ilgaamžiškumui, nesunku pastebėti paradoksą: daugybė mokslinių tyrimų, atrodo, turi abejonių ar santuoka yra žymiai stabilesnė už kohabitaciją. Taip, niekas nesiginčija dėl fakto, kad susituokusių porų santykių tvarumas ir kiti rezultatai yra geresni. Susituokusios šeimos dažniau lieka kartu ir išvengia skurdo. Jų vaikai turi aukštesnius išsilavinimo ir gerovės rezultatus. Tačiau tyrimai taip pat rodo, kad didžioji dalis ar net visas susituokusiųjų pranašumas atsiranda ne dėl santuokos kaip tokios, o dėl besituokiančių žmonių savybių. Gali būti, kad tuokiasi turtingesni, vyresni, labiau išsilavinę ar iš prigimties laimingesni žmonės.

Tačiau daugelis šių tyrimų kenčia nuo rimto trūkumo. Rašydamas savo daktaro disertaciją Bristolio universitete pakartojau įtakingiausius tyrimus, kurie teigė jog kad santuoka pati savaime neduoda didelės naudos šeimoms. Čia nekalbėsiu apie akivaizdžią veidmainystę, kad dauguma politikų ir mokslininkų savo asmeniniame gyvenime yra susituokę, nors viešai teigia, kad santuoka neturi jokios visuomeninės reikšmės.

Trūkstami duomenys

Analitinė klaida yra štai kur. Nagrinėjant įvairius poros tvarumo veiksnius, pavyzdžiui, partnerių amžių, išsilavinimą, pajamas ir laimę, į statistinius modelius įtraukiami tik tie respondentai, atsakę į klausimus apie visus šiuos veiksnius. Visi, dėl kokių nors priežasčių praleidę kelis klausimus, į analizę neįtraukiami. Visi jų atsakymai diskvalifikuojami dėl kelių trūkstamų duomenų. Taip iš tyrimo gali būti pašalinta nemažai dalyvių atsakymų.

Įsivaizduokite, kad jūsų apklausoje dalyvauja 1000 porų. Tyrime, kuris padarė didžiausią įtaką Didžiosios Britanijos vyriausybės politikai, buvo atsižvelgta tik į 750 porų, atsakiusių į visus klausimus, atsakymus. Ir šioje grupėje skirtumas tarp susituokusių ir nesusituokusių porų iš tiesų yra nedidelis.

Tačiau taip pat pastebėjau, kad 250 išbrauktų porų, neproporcingai dažnai buvo nesusituokusios ir galiausiai išsiskyrusios. Įtraukus šias poras į bendrą analizę, staiga paaiškėjo, kad tarp susituokusių ir nesusituokusių porų yra didžiulis atotrūkis, kaip ir numatė psichologijos teorijos. Ši svarbi techninė problema rodo, kad daugelyje naujausių tyrimų, kuriuose neatsižvelgiama į trūkstamus duomenis, santuokos poveikis gali būti gerokai nuvertintas.

Apibendrinant galima pasakyti, kad susižadėdama pora aiškiai sutaria dėl bendro ketinimo likti drauge, o susituokdama sukuria stipresnius savitarpio saitus, apriboja galimybę trenkti durimis. Taip santuokoje automatiškai ir tinkama tvarka atsiranda tvarų įsipareigojimą stiprinantys komponentai.  Kadangi vis daugiau tyrėjų randa būdų išspręsti trūkstamų duomenų problemą, tikiu, kad naujos kartos tyrimai, kaip ir manieji, parodys, jog santuoka iš tiesų yra labai svarbi.

Haris Bensonas yra fondo Marriage Foundation (JK) tyrimų skyriaus direktorius.