Vaikai padės tvarkytis… jei tik jiems leisime

Kaip įkalbėti dvejų metų vaiką padėti dirbti namų ruošos darbus… nesulaukiant  beveik jokio pasipriešinimo? Meksikos ir Gvatemalos šeimos jau rado šios paslapties raktą. Pasirodo, vaikai padės tvarkytis, jei tik jiems to nedrausime.

Jeigu abejojate, šį nepaprastą teiginį galima paremti solidžiais įrodymais. Tačiau, kad pasiekti rezultatą reikės vieno ypatingo dalykėlio iš tėvų – sulėtinti gyvenimo tempą. (Juk žinojote, kad koks nors kabliukas vis tiek bus, tiesa?). Bet, kaip sako psichologė Suzanneʼa Gaskins, mėginti verta.

Gražus meksikiečių paprotys

Pastaruosius 30 metų dr. S. Gaskins tyrinėja gražų reiškinį, kuris Meksikos šeimoms yra natūralus, bet svetimas daugumai turtingų kultūrų. Devyniasdešimtųjų pradžioje ji rinko duomenis tyrimui mažame majų kaimelyje Jukatane (Meksikoje). Sykį mokslininkė užmezgė pokalbį su dvejomis 7 ir 9 metų seserimis.  Jaunėlė ėmė jai pasakoti apie visus darbus, kuriuos ji atliekanti grįžusi iš mokyklos. „Aš pati skalbiuosi drabužius“, – Išdidžiai pasakė septynmetė. Tada vyresnioji sesuo pakėlė kartelę: „o aš skalbiu ne vien savo, bet ir broliuko rūbus!“

S. Gaskins taip sužavėjo mergaičių užsidegimas padėti namuose, jog ji pradėjo tyrinėti, kaip kaimo vaikai leidžia laiką. Ji greitai tai suprato, kad meksikiečių šeimose maži vaikai padeda darbuotis namuose ir, tiesą sakant, dirba savo noru.

Jie turi net specialų žodį acomedidi, reiškiantį kai ką daugiau nei tik pastangas „atlikti tai, kas tau pasakyta“, daugiau nei „pagalbą namuose“, teigia Andrew Coppensas, Naujojo Hampšyro (JAV) edukologijos profesorius. Tiksliau sakant, tas žodis reiškia supratimą apie tai, ką reikia nuveikti namuose, ir norą tos veiklos imtis.

A. Coppensas ir apklausė meksikiečių kilmės motinas ir palygino jų atsakymus su europietiškas šaknis turinčių motinų iš Silicio slėnio atsakymais. Tyrėjai pamatė, kad meksikiečių vaikai atlieka maždaug dvigubai daugiau namų ruošos darbų nei Silicio slėnio mamų vaikai ir dirba mieliau.

Padėti vaikai gali jau nuo metukų

Mokslininkai teigia, kad šią mažylių galią įmanoma išlaisvinti jau nuo dvylikto jų gyvenimo mėnesio (tik būtina suprasti, kad prireiks tėvų kantrybės). Vakariečiams tėvams siūloma absoliučiai keisti susidarytą mažylio įvaizdį – neva vos iš kūdikio amžiaus išaugęs vaikelis yra įniršio priepuolių be perstojo kamuojamas „baisus vaikas“.

A. Coppensas neneigia, kad vaikų siuto priepuoliai yra universalūs; tai rodo ir etnografinė medžiaga. Vis dėlto vakarietiškas požiūris nepagrįstai nuvertina tai, kad vos vaikščioti pradėjęs mažylis iš tikrųjų jau gali padėti. Apie tai savo knygoje „Vaikai – pagalbininkai, darbininkai, menininkai ir juodadarbiai: antropologijos perspektyvos“ (Anthropology Perspectives on Children as Helpers, Workers, Artisans, and Laborers) rašo ir antropologas Davidas Lancyʼs.

Meksikietės mamos turbūt nematytų nieko keisto, o vakarietės tikriausiai labai nustebtų sužinojusios viename tyrime aprašytą faktą, kaip dvidešimties mėnesių mažylis liovėsi žaisti su nauju žaisliuku ir per visą kambarį nuėjo padėti suaugusiam žmogui kažką surinkti nuo grindų. Kaip pastebėjo psichologai Felixas Warnekenas ir Michaelas Tomasello, „vaikams būdinga vidinė motyvacija padėti“, tačiau „išorinis atlygis tam kenkia.“

Tad ar mes paminame savo vaikų orumą manydami, jog visus jų gerus darbus reikia tepti šokoladu? Baugu, bet gali būti, kad tyrimas ir bando švelniai tą pasakyti. Atrodytų, kad vakariečiams tėveliams ne tik vertėtų atsisakyti papirkinėjimo ir atlygio sistemos, bet ir atkreipti dėmesį į paprastą, nors kartu ir sudėtingą poreikį – būtinybę sumažinti tempą.

Psichologė Rebeca Mejia-Arauz iš ITESO universiteto Gvadalacharoje pasakoja, jog daugelis vakariečių mamų jai sako: „man reikia labai greitai apsiruošti namuose, o jeigu mano mažylis mėgina padėti, jis tik dar labiau viską sujaukia. Todėl verčiau jau viską pasidarau pati, užuot leidusi jam padėti.“

Esminis pasakymas – „labai greitai“.

D. Lancyʼs mano, jog „visai mažiems ir vyresniems vaikams darome meškos paslaugą atimdami iš jų galimybę siūlyti savo pagalbą ir padėti.“ Kita vertus, Mejia-Arauz aiškina, jog, meksikiečių motinų požiūriu, priešingų rezultatų duodanti jų mažylių „pagalba“ yra tarsi „investicijos“.

Jeigu mažyliai mokomi žvelgti į namų ruošos darbus kaip į galimybę tyrinėti, kurti, prisidėti ir kartu su šeima leisti laiką, labiau tikėtina, kad jau vėliau, kai bus pakankamai dideli, kad galėtų rimtai darbuotis, jie taip pat savanoriškai padės. Meksikietės motinos sako, jog jos „neverčia“ vaikų dirbti namų ruošos darbų, bet labiau paiso vaikų interesų.

Vaikams „patinka“ vykdyti nurodymus taip pat, kaip ir suaugusiesiems. Bet tyrimas atskleidė, kad mažyliai ilgainiui patys nori tapti naudingais namų bendruomenės nariais. Ir iš pradžių tikrai nesvarbu (nors tai ir varo iš proto), ar jie rimtai prisideda prie kokio nors darbo, ar, atvirkščiai, tik trukdo padėdami.

Perskaičiusi tą straipsnį, kol mano dvejų ir trejų metukų vaikučiai miegojo popiečio, su man nebūdingu užsidegimu nusprendžiau, jog jiems nubudus kartu kepsime sausainius. Ir kepėme. Taip kepėme, kad, pagaliau pašovus sausainius į orkaitę, kritau ant kėdės  ir įsipyliau taurę vyno.

Žinau, kad greitaeigė vakarietiška kultūra įsismelkusi į mane iki kaulų smegenų nepriklausomai nuo to, kiek jai priešinuosi. Norėčiau pasekti tų gražių ir šventai kantrių meksikiečių mamų pavyzdžiu ir leisti mažyliams „padėti“. Nors gali būti, kad šios mano pastangos nebus pagardintos naminiais sausainiukais.

Vis dėlto po bendro darbo švytintys vaikų veideliai mane skatina nenuleisti rankų.

Veronika Winkels yra trijų vaikų mama, žurnalistė ir kultūros kritikė, gyvenanti Melburne (Australija)

Pabaiga: vaikai padės tvarkytis.