Ar dideli vaikų pasiekimai gali kenkti besiformuojančiam charakteriui?

 |  Rachelė DiCarlo Currie

Foto: pikwizard.com

Prieš kurį laiką The Economist  žurnale 1843 Ryanas Aventas rašė apie amerikiečių tėvų pamėgtą auklėjimo stilių, kurio kertinis orientyras – aukšti vaikų pasiekimai moksle ir užklasinėje veikloje. Atrodo, kad tėvai nori, jog jų vaikai pradėtų kurti elitinių universitetų vertą gyvenimo aprašymą būdami dar visai maži.  Aventas, kartu su žmona augindami savo vaikus iš paskutiniųjų mėgino priešintis tokiam požiūriui. Ir vis dėlto jis prisipažino „puldavęs į paniką“ sužinojęs apie šešiametės dukters bendraklasiams pateiktus akademinius reikalavimus, peržvelgęs pamokų ar popamokinės veiklos tvarkaraščius. […]

Tėvų perfekcionizmas atima norą tobulėti?

Geroji „intensyvaus auklėjimo“ pusė yra tai, kad į vaikus investavus laiko ir lėšų, jie atsiskleidžia kaip mokiniai, menininkai, t.t. Akivaizdus trūkumas – pernelyg didelis spaudimas gali išprovokuoti stresą, padidinti depresijos ir išsekimo riziką. Kalbant apie intensyvų auklėjimą vertėtų paminėti dar mažiausiai du pavojus. Pirma, vaikai netiesiogiai skatinami labiau vertinti pasiekimus, o ne ugdomas charakterio savybes. Kaip rašė žurnalistas Rodas Dreheris, „niekas šiais laikais nesijaučia esąs įsipareigojęs kam nors kitam, išskyrus savo ambicijas ir troškimus.“

[…] Prieš kelerius metus Harvardo aukštosios švietimo mokyklos mokslininkai tyrė daugiau nei 10000 vidurinių mokyklų ir gimnazijų moksleivių klausdami, kurie iš trijų dalykų, jų manymu, yra svarbiausi – „rūpestis kitais“, „aukšto lygio pasiekimai“ ar „būti laimingam (beveik visada jaustis gerai)“. Kone 80 procentų pasirinko arba pasiekimus (48 procentai), arba laimę (30 procentų); tik 22 procentai pasirinko rūpestį.

Harvardo tyrėjai gavo tokius pačius rezultatus paprašę moksleivių nurodyti savo tėvų prioritetus auklėjimo klausimais; daugiau nei 80 procentų atsakė, jog svarbiausia – pasiekimai arba laimė (pasiekimai – 54 procentai, laimė – 27 procentai); tik 19 procentų svarbu rūpestis. Taip pat Harvardo mokslininkai išsiaiškino, jog maždaug 80 procentų mokykloje dirbančių suaugusiųjų – mokytojai, administracijos darbuotojai ir kitas personalas – „mano, kad tėvams svarbiau vaikų pasiekimai, o ne rūpestis vaikais“; „toks pat procentas tiriamųjų manė, kad tėvams svarbiau laimė, o ne rūpestis kitais.“

Tyrimas patvirtino (nieko keista), kad „daugelis pasiturinčių ir viduriniosios klasės tėvų vaikų jaučia didžiulį gniuždantį spaudimą siekti aukštų rezultatų, ir galiausiai toks spaudimas baigiasi emocinėmis, etinėmis ir elgesio bėdomis.“ Savaime suprantama, dėl tokio spaudimo kalti ne tik tėvai, bet jie išties labai prie to prisideda skatindami vaikų norą konkuruoti su kitais vienmečiais. Vis dėlto Harvardo tyrime daroma išvada, jog „pasiturinčių bendruomenių vaikai, jaučiantys didelį tėvų spaudimą siekti geresnių rezultatų, nėra geresni už kitus moksleivius.“

Spaudimas auginti super-vaikus atima šeimos laimę

Intensyvaus auklėjimo kultūra kelia kartelę ir patiems tėvams. Šiaip ar taip, kažkas turi sumokėti už pamokas, seminarus, kursus, stovyklas, išvykas ir kitokias lavinamąsias programas; daugeliu atvejų mokama ir už ugdymą privačioje mokykloje. Štai kodėl intensyviam auklėjimui prijaučiantys tėvai tampa ir daugiau pajamų siekiančiais tėvais.

Iš čia išplaukia ir antras slaptas intensyvaus auklėjimo pavojus – žmonės nenori didelių šeimų, kitaip tariant, jie nenori turėti tiek vaikų, kiek, galima numanyti, norėtų, jeigu nereikėtų mąstyti apie finansus konkuruojant su kaimynais. Kaip teigė Džordžo Vašingtono universiteto politikos mokslų specialistas Samuelis Goldmanas, „dabar jau negalvojama apie tai, kaip apmokėti sąskaitas ar rūpintis tvirta šeima ir namais. Jauni tėvai, ypač viduriniosios klasės atstovai, mano, kad jie privalo pasirūpinti išskirtiniu vaikų lavinimu, kultūriškai turtingu gyvenimu, prabangia aplinka ir t.t.“

Visu tuo aprūpinti vieną vaiką yra ganėtinai sunku. O jeigu vaikų yra du arba trys, šitai tampa beveik neįmanoma, nes gali pritrūkti ir dviejų atlyginimų dirbant visu etatu. Taigi nesuskaičiuojama daugybė tėvų nenorom apsisprendžia susilaukti vieno ar dviejų vaikų, užuot susilaukę trijų ar keturių. Per atitinkamą laiko atkarpą Amerikoje tokie sprendimai pasireiškė žymiu gimstamumo rodiklių nuosmukiu.

Tiesą sakant, net ir tie tėveliai ir mamytės, kurie nepritaria intensyviam auklėjimui, dažnai sako, kad šiais laikais vaikų auginimo išlaidos tiesiog stulbina. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių ilgiau nei bet kada anksčiau delsiama tuoktis ir susilaukti vaikų. Gyventojų surašymo biuras neseniai pranešė, jog „1976-aisiais maždaug 85 procentai moterų ir 75 procentai vyrų susituokdavo iki 29-erių. Šiandieną tokios proporcijos turėtume dairytis jau tarp keturiasdešimtmetį perkopusių žmonių.“

Sprendimas: mažiau konkurencijos, daugiau bendravimo įgūdžių

Tėvai negali valdyti stipresnių struktūrinių jėgų, išpūtusių vaikų auginimo išlaidas. Tačiau jie gali valdyti sau patiems daromą spaudimą paversti savo vaikus į „persimokiusias pasiekimų mašinas“ (New York Times žurnalisto Davido Brookso žodžiais tariant). Lygiai taip pat tėvai gali  kontroliuoti ir spaudimą, kurį patiria jų vaikai, stengdamiesi susikurti „tobulą“ biografiją ir laimėti išsiugdytais gabumais grįstas žiurkių lenktynes.

Bet galiausiai, gyvenimas – tikrai ne lenktynės. Kaip sako Aventas, „gyvenime, kitaip nei moksle, nugalėtojų nebūna… Čia nėra jokios finišo linijos, kurią kirtus palyginami rezultatai ir nustatomi laimėtojai ir pralaimėtojai. Tėvai investuoja neapsakomai daug laiko rengdami vaikus lenktynėms, kuriose neįmanoma pasiekti pergalės. Tokie vaikai išmoksta bėgti kaip išprotėje vydamiesi kažkokius nesugaunamus rezultatus, kol galiausiai pasiduoda arba išsekę palūžta.“

Intensyvaus auklėjimo metodikai prijaučiantys tėvai turėtų įsiklausyti į šiuos žodžius. Gyvenimas nesibaigia gavus Prinstono diplomą, darbo pasiūlymą iš McKinseyʼo ar kvietimą į elitinį klubą. Juk būna laimingų durininkų ir nelaimingų bankininkų. Nebaksnokime vaikų ragindami tapti hiperkonkuruojančiais „siekėjais“.  Užuot padėkime jiems ugdyti charakterio bruožus, padedančius sėkmingai draugauti, susituokti ir auklėti savo pačių vaikus. Būtent tokia sėkmė suteikia daugiausia džiaugsmo ir pasitenkinimo.

Rachelė DiCarlo Currie yra komunikacijos ir viešosios politikos ekspertė, Nepriklausomų moterų forumo ir Hudsono instituto bendradarbė.  Rachelė DiCarlo Currie gyvena ir dirba JAV.

Pabaiga: dideli vaikų pasiekimai ir besiformuojantis charakteris.

Jums gali patikti

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close