3 intraverto patarimai auginantiems vaikus (II dalis)

Straipsnių ciklo „3 intraverto tėvo patarimai auginantiems vaikus“ antroji dalis, kurioje filosofas Zacas Alstinas pataria kaip rasti laimę kasdienėje rutinoje. Pirmąją dalį apie atvirą bendravimą skaitykite čia.

***

Išmokęs atviriau ir nuoširdžiau bendrauti su savo sūnumi, netrukus supratau, kad jam daugiausiai perteikiu neigiamus dalykus. Dažnai leidžiu suprasti, koks esu susierzinęs, susinervinęs, nusivylęs ir kartais net piktas.

Žinoma, bendravimas ženkliai pagerėjo, kai pradėjau atviriau reikšti jausmus, užuot naudojęs agresyvią arba pasyvią-agresyvią bendravimo taktiką. Bet sklandus bendravimas ne visada užtikrina „laimę“.

Laimė yra slidi sąvoka, ypač intravertui, jau nekalbant apie intravertą tėvą.

Iš tiesų vaikų auginimas taip išsekina mūsų ribotus entuziazmo ir energijos rezervus, kad esame priversti ieškoti alternatyvių išgyvenimo būdų. Dėl to vaikų auginimo vargai intravertų gyvenimus gali neatpažįstamai pakeisti!

Kaip vokiečių filosofas Frydrichas Nyčė rašė „Stabų saulėlydyje“: „Per kančią žmogaus dvasia pakyla, jis stiprėja“. Jis kalbėjo apie karą, bet šie žodžiai tinka ir daugeliui kitų panašių kontekstų, kad ir sekinantį karą primenančiam vaikų auklėjimui.

Galbūt gyvenime Nyčei  būtų pasisekę labiau, jeigu jam būtų reikėję kiekvieną dieną prižiūrėti verkiantį kūdikį, švelniai krypuoti nuo vienos kojos ant kitos, negalėti prisėsti, nes kūdikis supras (kažkokiu būdu) ir atsibus, vos tik šis pabandys atsikvėpti. […]

Kiek svarbi laimė?

Vaikų auginimas kupinas iššūkių, o gebėjimas su jais susidoroti yra puikus pasiekimas, suteikiantis taip reikalingą palengvėjimą atsidavusiam tėvui.

Vis dėlto galiu sėkmingai atlikti gausybę tėvo pareigų ir vis tiek likti apgailėtinu, paniurusiu, nervingu, baikščiu, pasipūtusiu, streso išvargintu ir gaižiu žmogysta.

Vaikų auklėjimas – tai ne užduoties įvykdymas. Tėvai nėra robotai. Mes mokome savo vaikus ne tik savo elgesio ir įgūdžių, bet visos mūsų pasaulėžiūros, nuotaikų ir su jomis susijusių asmeninių charakterio savybių.

Tam tikra prasme, galime „elgtis teisingai“ ir tuo pačiu metu tiesiog egzistuoti be kruopelės džiaugsmo, o mūsų vaikai ypač lengvai perima mūsų požiūrį į gyvenimą.

Todėl vien tik tinkamo bendravimo neužtenka. Štai kodėl – vardan savęs ir savo vaikų – nusprendžiau leistis į pažinimo kelionę, kaip pakeisti savo emocinę būklę. […]

Kaip būti laimingu?

Kurį laiką gilinausi į literatūrą apie tai, kaip tapti laimingesniais. Yra gana daug įvairios literatūros šia tema. Kadangi esu linkęs pasinerti į filosofinius pamąstymus, mane ypač intriguoja viską apimančios teorijos. Tad, nors patarimas „tiesi laikysena padeda įveikti sunkumus“ turi mokslinio pagrindo, aš norėjau kažko gilesnio.

Geriausias patarimas, kokį pavyko rasti, yra tai, kad galime būti laimingais tol, kol kreipiame dėmesį į dalykus, verčiančius mus jaustis laimingais, o ne į dalykus, sukeliančius priešingą emocinę būklę.

Paprastas patarimas, bet ne toks lengvas, kaip gali pasirodyti — nes daugelis iš mūsų nuo pat mažų dienų buvome mokomi koncentruotis į dalykus, kurie nedaro mūsų laimingais.

Kodėl? Dėl daugelio priežasčių, dažniausiai dėl to, kad patenkintume kitus ar prisitaikytume prie kitų pasaulėžiūros.

Dažnai apie tai galvodavau, žvelgdamas pro Adomo nuodėmės prizmę. Kadangi Džordanas Petersonas visiems leido simboliškai interpretuoti biblinius motyvus: įsivaizduokite, kad esate Adomo sūnus, kuris nuolat turi klausytis bambančio tėvo apie tai, koks jis būtų buvęs laimingas gyvendamas Rojuje, jei ne…

Na, ir ką Adomas kaltintų? Patį save, Ievą, Žaltį, Dievą?

O ką kaltintų Adomo vaikai? Ar manote, kad Kainas galėjo perimti tėvo stiprias emocijas?

Žvelgiant teologiniu požiūriu, visi mes esame Adomo vaikai, todėl nesunku įžvelgti,  kaip panašiai iš protėvių paveldime jų prakeikimus. Nusivylimai gyvenime, bėdos ir stresai, o taip pat ir pergalės, garbė ir įsitikinimas savo svarba kažkokiu būdu yra perduodami būsimai kartai.

Netiesiogiai mokau savo sūnų, kaip būti pasaulyje, bet jei aš nesu laimingas, tai ko vertas mano mokymas?

Pasirenkant laimę

Jei norite būti laimingi, koncentruokitės į dalykus, suteikiančius jums laimės, o ne į dalykus, kurie jus liūdina.

Mano įsitikinimus ir požiūrį, tarp kita ko, nuodijo įsišaknijęs miglotas įsitikinimas, kad „gyvenimas – tai kova“, arba intelektualesnis įsitikinimas, kad „neišvengiamai Vakarų civilizacija kada nors grius“.

Kiekviename žingsnyje mus persekioja baimė, kad jeigu nustosime koncentruotis į panašias tariamas realybes, iš karto jose paskęsime. Bijome būti naiviais ir nepaisyti „žiauraus gyvenimo“ tikrovės.

Bet net ir nebūnant psichologu, aišku, kad mes veikiau linkę ieškoti mūsų įsitikinimus atitinkančių įrodymų, nei jiems prieštaraujančių. Jei tikite, kad gyvenimas – tai kova, o Vakarų civilizacija žlugs, tikrai surasite tai patvirtinančių įrodymų ir nematysite pozityvesnio požiūrio galimybių.

Dvasine prasme melancholikams būdingesnis dėmesio sutelkimas į kovą ir pragaištį visiškai prieštarauja tikėjimui Dievo apvaizda ir jo įsakymų išmintimi:

Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos nesidarbuoja ir neaudžia, bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. (Lk 12,27)

[…]

Tikėjimas Dieviškąja apvaizda užkerta kelią įsitikinimui, kad „gyvenimas – tai kova“, ar kad Vakarų civilizacijos žlugimas yra blogas dalykas, jeigu jis apskritai kada nutiks.

Alternatyva kvailumui nėra pesimizmas ar realizmas, bet vaiko nekaltumas. […]

Apvaizda kasdienybėje

Kad ir kaip gražiai visa tai skambėtų, kasdienybėje reikia šiek tiek daugiau užsispyrimo, kad galėtumėte tikėti ir pasitikėti, mylėti, džiaugtis ir būti laimingi, nes pagalius į ratus ima kišti įsišakniję įsitikinimai apie blogį pasaulyje ar net  kasdieninės bėdos, rūpesčiai  ir susierzinimai.

Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu nieko, nes tu, Viešpatie, su manimi. Bet jei nepaskubėsime, pavėluosime į mokyklą ir tai yra tiesiog  nepriimtina!

Šis kontrastas tarp pamaldžių tikėjimo išraiškų ir itin įprastos laikysenos kasdienybėje visada mane glumino.

Kalbėdamas apie pinigus, politiką, visuomenę, kultūrą, santykius ir pačią civilizaciją, nespinduliuoju to susižavėjimo ir džiaugsmo, kokį jaučiu abstrakčiau svarstydamas apie tikėjimą ir būtį. Bet tai nėra neįveikiama kliūtis. Tiesiog reikia įprasti vis apmąstyti ir nuolat atnaujinti mūsų pasitikėjimą Apvaizda.

Kas atsitiks, jeigu jūsų vaikai pavėluos į mokyklą? Kokia pati blogiausia to pasekmė? Galbūt […] kiti pagalvos, kad esate apsileidęs tėvas.

Galbūt jūs pats pavėluosite į darbą ir  viršininkas pamanys, kad jums trūksta laiko planavimo įgūdžių ir atsidavimo darbui.

Na ir kas iš to? Jei nukryptumėte į kraštutinumus, įsivaizduoju, galėtumėte prifantazuoti, kad dėl viso to galite prarasti darbą, jus pakirs liga, žlugsite finansiškai ir galiausiai gėdingai mirsite skurde.

Jei vertinsite dalykus šiuo požiūriu, jūsų baimės yra arba nepagrįstos (nemirsite pavėlavę į darbą), arba jas reikia tiesiog atiduoti į Apvaizdos rankas. Jei nemirsite – liaukitės išgyventi dėl niekų, arba jeigu iš tikrųjų manote, kad dėl pavėlavimo numirsite,  nustokite jaudintis ir imkite melstis.

Perteikiant laimę būnant tėvu

Tikrai verta susitelkti į teigiamus dalykus ir  perteikti laimę savo vaikams.

Savęs paskatinimas puoselėti savyje gebėjimą vertinti aplinką ir būti dėkingais už gerus dalykus, vykstančius mūsų gyvenime ne tik moko mūsų vaikus dorybės, bet apskritai pagerina emocinę atmosferą šeimoje. Būdami laimingi veikiame kitus žmones labiau nei įsivaizduojame.

Tiesiog pradėkite ieškoti paprastų teigiamų dalykų, apie kuriuos galėtumėte papasakoti savo vaikams, arba bent sukurkite atsvarą neigiamoms mintims: „Jaučiuosi toks laimingas, kai matau tave linksmą“, „Taip didžiuojuosi, kad taip gerai skaitai“, „Jaučiuosi toks dėkingas už visus gerus dalykus, įvykusius mano gyvenime”.

Zacas Alstinas yra rašytojas, redaktorius ir trijų nuostabių vaikų tėtis namuose, gyvenantis Adelaidėje, Pietų Australijoje.

Pabaiga: patarimai auginantiems vaikus.