Praėjusį savaitgalį mano penkiametė dukra nemandagiai apšaukė mūsų suaugusį draugą. Kai vėliau tą pačią dieną apie tai sužinojau, liepiau dukrai jam paskambinti ir atsiprašyti už tokį elgesį. Jai buvo labai sunku tai padaryti. Ji yra valinga mergaitė ir nemėgsta atsiprašinėti. Labai nemėgsta. Tačiau mane nustebino ne tai. Kai netrukus vėl sutikau tą mūsų draugą, jis pats kone puolė atsiprašinėti dėl to, kad mano dukra patyrė emocinį diskomfortą jo atsiprašydama. Jo reakcija privertė mane dar kartą viską permąstyti. Ar aš persistengiau? Gal buvo neverta ginčytis su savo dukra ir versti jos atsiprašyti? Gal vaikai išauga netinkamą elgesį savaime?
Tačiau vos po trijų dienų įvyko nuostabus dalykas. Sulaukiau skambučio iš mano sūnaus darželio draugo tėvo, kuris pasakė, kad jo sūnui reikia pasikalbėti su mano berniuku. Kodėl? Pasirodo, tas darželinukas įkando mano vaikui ir tėvas norėjo, kad jo sūnus už tai atsiprašytų. Buvo miela girdėti, kaip mažasis draugas atsiprašė, o mano sūnus (išsiblaškęs, nes tuo metu norėjo žiūrėti filmuką) pasakė: „viskas gerai. Iki pasimatymo!“ Tai buvo ne tik miela, bet ir reikšminga – iškart pasijutau užtikrinčiau dėl savo pastangų ugdyti ir reikalauti pagarbos kitiems.
Abu šiuos įvukius prisiminiau, kai perskaičiau neseniai pasirodžiusią Leonardo Sakso knygą „Tėvystės žlugimas: kaip mes kenkiame savo vaikams, traktuodami juos, kaip suaugusius.“ L. Saksas yra garsus psichologas ir šeimų psichoterapeutas daug bendraujantis su tėvais iš JAV ir viso pasaulio. Vienas jo dabro tikslų – išsiaiškinti priežastis, dėl kurių sulig kiekviena nauja karta vis daugiau jaunų žmonių kenčia nuo psichinių problemų. „Mes, tėvai, skiriame vis daugiau laiko ir pinigų auklėjimui, bet kai pažvelgiame į rezultatus, matome, kad padėtis ne gerėja, o blogėja,“ rašo psichologas.
Kaip blogesnių vaikų rezultatų įrodymus Saksas įvardija vis dažniau diagnozuojamus hiperaktyvumo, negebėjimo sutelkti dėmesį ir bipolinius sutrikimus, didėjantį nutukimą ir mažesnį psichologinį atsparumą.
„Štai mano diagnozė“, rašo Saksas:
Per pastaruosius tris dešimtmečius tėvai masiškai perdavė valdžią vaikams. Kartu su tuo pasikeitė ir vaikų nuomonės bei pasirinkimų vertinimas. Tai, ką vaikai galvoja, kas jiems patinka ir ko jie nori, dabar svarbu tiek pat ar net daugiau nei tai, ką galvoja, ką mėgsta ir ko nori jų tėvai. . . . Šie gerų ketinimų nulemtat tėvų elgesys labai pakenkė vaikams.
Akivaizdus tėvų autoriteto atidavimo vaikams rezultatas yra „nepagarbos kultūra“. Saksas aprašo, kaip ir kodėl vaikai nebemokomi kai kurių pagrindinių elgesio taisyklių, pavyzdžiui, atsiprašyti už tai, kad įskaudino kitą žmogų. Terapeutas primena, kad dar visai neseniai buvo normalu vaikui nurodyti: susitvarkyk savo kambarį, neimk svetimų daiktų, atsiprašyk to ką įskaudinai, žaisk sąžiningai, nesimušk. Tačiau dabar darbuose ir rūpsečiuose skęstantiems tėvams dažnai pritrūksta jėgų kariauti panašių kovų sų savo vaikais.
Dar blogiau, ėmė plisti įsitikinimas, esą negalima vaikui ko nors tiesiog liepti; viską reikia paaiškinti ir kone sužadinti vaiko vidinį norą deramai elgtis. Tokia motyvacinė pedagogika gal ir skamba patraukiai, bet praktinėse situacijose dažniausiai yra neįmanoma. Deja, ja įtikėję tėvai ima jaustis blogai, kai prireikia treptelėti koja ir priversti vaiką deramai elgtis. Taip palaipsniui tėvai ėmė vis dažniau viltis, kad vaikai patys „ateis į protą“ ir tuo pačiu atsisakė savo autoriteto.
Saksas nėra vienintelis tėvų autoriteto gerbėjas. Dienraštyje „New York Times“ psichologė Lisa Damour, rašydama apue šeimos valgymo drauge privalumus paaugliams, teigia, kad tėvai turėtų, reikalui esant, reikalauti, jog vaikai sėdėtų ir valgytų kartu su jais. Esą paaugliai ilgai nesipriešins ir greitai pripras prie bendrų šeimos vakarienių, o vėliau gyvenime dėl to gaus emocinės naudos. Bendros vakarienės ritualas, pasak L. Damour, yra ypatingas, nes apima dvi autoritetingo viakų auklėjimo sudedamąsias dalis – struktūrą ir šilumą. „Dešimtmečius atliekami tyrimai rodo, kad autoritetingų tėvų auginami paaugliai dažniausiai gerai mokosi mokykloje, džiaugiasi gera psichologine sveikata ir nesusiduria su problemomis“, – rašo psichologė.
Džiaugiuosi, kad specialistai rekomenduoja užtikrinti drausmę, pagarbą kitiems ir valgymo režimą. Tačiau taip pat verta paminėti, kad auginant vaikus, kurie sako prašau, ačiū ir atsiprašau (jei ką nors padaro ne taip), yra tiesiog daug maloniau gyventi.
Abby W. Schachter yra Carnegie Mellon universiteto (JAV) programų vadovė bei publicistė rašanti portaluose Acculturated, The Conversation, National Review, Reason ir kt.
Skaitykite toliau apie: tėvų autoriteto svarbą, geriausią vaikų auklėjimo stilių bei apie bendros šeimos vakarienės naudą vaikų raidai.