Jei aštuonmečiai balsuotų: ar verta bauginti vaikus klimato kaita?

Kūrybiški kovotojai su klimato kaita surado naują įrankį: bauginti vaikus, kad klimato kaita sugriaus jų ateitį. Vankuveryje (Kanada) įsikūręs Davido Suzuki fondas pradėjo internetinę kovos su visuotiniu atšilimu kampaniją „18to8”, kurios „satyrinis“ tikslas – yra suteikti balsą rinkimuose vaikams nuo aštuonerių metų.

Svetainė pristatoma tarsi panašaus amžiaus vaikų projektas; profesionaliame vaizdo įraše rodomi tikri vaikai, sakantys tokius nevaikiškus dalykus, tokius kaip: „kol suaugusieji nerimauja dėl kuro kainų ir politinio populiarumo, mes [vaikai] trokštame saugoti gamtą“.  Arba, „klimato kaita mus paveiks labiausiai, bet mes neturime balso… argi tai teisinga!?“

Kampanija, nukreipta į tėvus?

Bet ar tokios panikos kurstymas yra sveikas ir tinkamas vaikams? Ar norime, kad jie visi būtų panašūs į Gretą Thunberg, kuri pirmą kartą išgirdo apie klimato kaitą, kai jai buvo aštuoneri, ir save dėl to graužė, kol prabilo viešai sulaukusi vienuolikos metų?

Ar manote, kad „Suzuki“ tikrai nori, kad 8 metų vaikai galėtų balsuoti? Ne. Akivaizdu, kad pritrūktų laiko jiems tinkamai praplauti smegenis ir vaikai-rinkėjai dar galėtų pažymėti netinkamą langelį. Ne, fondo „18to8“ kampanija tiesiog naudoja vaikus, kad sugėdintų jų tėvus, priverstų juos balsuoti už žaliąją politiką.  Iš serijos: „jei tikrai mylite savo vaikus, žinote ką turite daryti.“

Kita vertus, kampanija tikrai palies vaikus. Tikriausiai jau dabar kurioje nors mokykloje mokytojai jos medžiagą jau naudoja per pamokas. Ir nors ji pateikiama žaismingai ir nuotaikingai, jos žinutė tikrai veikia kaip paniką sėjanti priemonė. Jei mums tikrai rūpi vaikų ateitis, yra kitų, daug svarbesnių, dalykų, kuriuos pirmiau turėtume išspręsti.

Dar viena psichologinė našta vaikams

Kad ir skyrybos.  Kai apie pusę santuokų baigiasi skyrybomis galima būtų pamanyti, kad šis skausmingas išgyvenimas savaime užkrauna pakankamai sunkumų jaunuolių protams ir širdims. Klimato kaitos aktyvistai akivaizdžiai taip nemano.  Arba įsivaizduokite pasipiktinimą, kam nors sukūrus filmą su jaunuoliais, pasakojančiais suaugusiems, kaip aistringai jie siekia išgelbėti nuo aborto mažus negimusius kūdikius (kurie, beje, taip pat „neturi balso“).

Labiau nei klimato kaita ir net labiau nei finansinis saugumas, vienatvė yra pagrindinė Tūkstantmečio kartos vaikų baimė. Apie 42 proc. tūkstantmečio kartos moterų jos bijo labiau nei vėžio diagnozės. Buvusi Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Teresa May 2018 metų sausį net paskyrė ministrę gyventojų vienatvės klausimui spręsti.

Nepaisant to, aktyvistai nori, kad jaunimas galvotų, jog klimato kaita yra didžiausia mūsų amžiaus katastrofa, ir dėl to giliai nerimautų.

Mūsų vaikai kenčia dėl skyrybų, augdami kovoja su vienatve, nerimu ir depresija. Jei, be viso to, kurstome isterišką požiūrį į klimato kaitą, kaip, po galais, galime tikėtis, kad mūsų jaunoji karta bus emociškai sveika, jau nekalbant apie galimybę spręsti pačią klimato kaitos problemą?

Nepirškime savo vaikams minties, kad jų ateitis kabo ant plauko. Jiems reikia meilės, o ne baimės. Jei jie augs žinodami, kad yra mylimi, mūsų vaikai taps emociškai ir moraliai pasirengę spręsti didelius iššūkius, su kuriais susiduria žmonija ir planeta.

Pabaiga: ar verta bauginti vaikus klimato kaita?