Norite, kad vaikai būtų laimingi? Leiskite jiems šėlioti su tėčiu

Kai mūsų vaikai lipa, šokinėja ar kaip kitaip kankina mano vyrą, juokiuosi ir galvoju: „Geriau tave nei mane.“ Kai jo nėra namuose, mano jauniausiasis dažnai mėgina taip pat pašėlti su manimi, bet aš jam atsakau: „Atsiprašau, mažiau, tai – tėtės darbas. Mamytė taip nežaidžia.“

Kadangi pati augau be tėvo, jaučiuosi be galo dėkinga, kad mano vaikai ne tik gyvena su tėčiu, bet dar ir gali džiaugtis, kad jis – pats nuostabiausias. Mano mama dažnai sakydavo, kad vaidino abiejų – motinos ir tėvo – vaidmenis. Tačiau net ir jaunystėje man buvo absoliučiai aišku, jog toks žygdarbis neįmanomas net ir tokiai šauniai moteriai kaip mano mama. Kad vaikai būtų laimingi, jiems būtinas atsidavęs tėtis.

Praėjusią savaitę naujienų skyrelyje radau prieš kelerius metus atlikto tyrimo duomenis (tada dar neturėjau vaikų ir į tokias istorijas nekreipiau dėmesio), ir ta informacija tik patvirtino tai, ką seniai įtariau. ABC News pranešė:

„Kaip teigiama Australijos mokslininkų studijoje, ankstyvame vaikų raidos etape  mažyliams labai svarbu dūkti su tėčiais. Tėvų ir mažylių peštynės yra vaikų raidos dalis, formuojanti jų smegenis taip, kad vaikai gebėtų valdyti emocijas, mąstymą ir veiklą“.

Tyrėjai mano, jog svarbiausias tokio žaidimo aspektas – vaiko pajaustas pergalės džiaugsmas „nugalėjus“ stipresnį suaugusįjį. Taip ugdomas pasitikėjimas savimi ir mokomasi susikaupti. Tačiau tėvai, nepasiduodantys vaikams, taip pat jiems gali paaiškinti gyvenimo pamoką, kad laimėti ne visada pavyksta. Stipraus suaugusiojo pastanga suvaldyti savo jėgą taip pat padeda kurti pasitikėjimą tarp tėvo ir vaiko.“

Paskutinių dviejų kartų gyvenamuoju metu ryškiai išaugo vienišų motinų skaičius […] Tuo tarpu mūsų visuomenė tėvus pavertė juokdariais. Dabar jie – tarsi dideli vaikai, kuriuos reikia auginti kartu su mažaisiais. Medijos dažnai piešia tėvus kaip idiotus, kurie tik trukdo auginti vaikus, o ne praturtina mažylių gyvenimą.

Nepaisant įvairių agitatorių pastangų įtikinti, jog yra kitaip, vyrai ir moterys sukurti skirtingi. Todėl kiekvienoje gyvenimo srityje, ypač auklėjant vaikus, vaidina skirtingus vaidmenis.

Kaip paliudytų bet kuri pilna šeima, auginanti abiejų lyčių vaikus, santykiai tarp tėvo ir sūnaus bei tėvo ir dukters (ką jau kalbėti apie motiną ir dukrą ar motiną ir sūnų) yra unikalūs ir vertingi ne tik patiems asmenims, bet ir šeimos kaip visumos gyvavimui.

Deja, dabar daugiau vaikų nei bet kada gyvena šeimose, kuriose po tuo pačiu stogu nėra tėvo. Kad būtų suvaldytas betėvystės potvynis, labai svarbu, kad tie vyrai suprastų savo svarbą, kad mūsų kultūra tą svarbą įtvirtintų. Ir visai nesvarbu, kad tėvai su savo vaikais užsiiminės, sakytum, visai nereikšmingais dalykais – siaus ir dūks. Vaikų gyvenime vyriškos lyties suaugusieji reikalingi kasdien, o ne kaip svečiai, apsilankantys ypatingomis progomis. Šiurkštus tėvų žaidimas yra ne menkiau svarbus nei švelni moterų globa.

Kad įvertintume vyrų indėlį į vaikų gyvenimą, mums tikrai nereikia mokslininkų patvirtinimo. Bet dabar, kai tokius patvirtinimus turime, liaukimės apsimetinėję, kad vaikams nereikia tėvų ir motinų. Šeimose be abiejų tėvų nėra esminio komponento, būtino vaiko vystymuisi. Garsiai kalbėdami apie šį faktą tikriausiai nesugrąžinsime į vaikų gyvenimą vyrų, bet gal pakeisime nepilnų šeimų tendenciją. Gal paskatinsime vyrus labiau bendrauti su savo vaikais, o vienišas motinas, auginančias vaikus be tėvų, padrąsinsime tuos tėvus surasti.

Bethany Mandel yra amerikiečių rašytoja, politikos apžvalgininkė ir kultūros kritikė, rašanti portalams The Federalist, The Jewish Daily Forward ir kt.

Pabaiga: kad vaikai būtų laimingi.