Aštuonerius metus praleidę po vienu stogu su paaugliško amžiaus vaikais (ir panašioje situacijoje guvensiantys dar ne vienerius metus!) mes su vyru turėjome galimybę pasimokinti kaip auklėti paauglius.
Tiesą sakant, be tiesioginių gyvenimo su paaugliais pamokų esame išklausę ir kursų ta tema. Vienas toks kursas, dr. Gordono Neufeldo pakskaitų ciklas „Kaip suprasti paauglystę“ man paliko itin gilų įspūdį.
Prieš kursą mano supratimas apie paaugliškas prerenzijas tėvams buvo maždaug toks: mūsų mielems mažiems vaikams sulaukus daugmaž dvykikos metų hormonų pokyčiai neišvengiamai juos atitolina nuo tėvų, ir jie tampa labiau savarankiškais. Šis procesas dažnai gali būti nemalonus, susijęs su maištais, nesusipratimais ir retkarčiais išsišokimais. Tačiau galiausiai viskas susitvarko ir vaikai subręsta.
Tai iš dalies yra tiesa. Tačiau dr. Neudeldo kurso dėka dabar galiu žymiai geriau paaiškinti, ką paauglys išgyvena šiuo sudėtingu laikotarpiu. Įdomiausia, kad šias žinias galiu pritaikyti netikėtose ir net komiškose situacijose, kurios neretai pasitaiko mūsų namuose.
Atsiskyrimas nuo tėvų
Taigi, štai ką mes, tėvai, turime žinoti apie paauglystę. Dvylikos metų vaikai gali jaustis pasiklydę dėl akivaizdžios priežasties. Jie jau nebėra tie mažyliai, kurie visuomet mielai bėga į savo tėvų rankas. Pradeda vystytis jų vidinis „aš“, ir vaikai turi išmokti jį ugdyti, gyvendami su aplinkiniais.
Proceso pradžioje, jie gali atstumti savo tėvus. Neufeldas tai vadina valia priešintis (counterwill, angl.). Tie, dažnai nemalonūs pareiškimai ar poelgiai, yra visai natūrali pasekmė vaikų noro susitlekti į save ir patiems išbandyti įvairius veikimo būdus; net ir tuos kuriems tėvai nepritaria. Tuo pačiu jie mokosi mastyti abstrakčiau.
Paauglių emocinį pasimetimą galima palyginti su skyle. Ši skylė jų viduje yra skausminga ir klaidi, greičiausiai jie net nežino, kad ji egzistuoja. Kai mano dukros buvo mažytės, jos pačios paprastai nesuvokė, kada būdavo alkanos. Aš turėjau išmokti skaityti jų ženklus (irzlumas arba nuovargis, taip pat laikas nuo paskutinio valgymo), kad suprasčiau, jog jos netinkamai elgtiasi būtent dėl alkio. Paauglių atveju alkis yra savo „aš“ paieška, o tai supratę tėvai gali ramiau interpetuoti jų netinkamą elgesė ir padėti vaikams tinkamai patenkinti tą atsiskyrimo poreikį.
Nors mūsų vaikai jau nebebėgti prisiglausti prie mūsų, jiems vis tiek reikia stipraus ryšio su tėvais. Kartais atrodo, kad jie mūsų nenori ar esame jiems nereikalingi, tačiau šis vertikalus prisirišimas yra būtinas jų brendimui. Jei jie neturi vertikalių santykių su tėvais, tada jų brendimą ima dominuoti horizontalūs ryšiai su bendraamžiais.
Kai paauglys turi stiprų ryšį su savo tėvais, jis gali tinkamai užpildyti jame atsivėrusią skylę (t.y. subręsti). Kuo reikėtų užpildyti paauglio skylę? Pirmiausia, Neufeldas sako, tą skylę reikia aplaistyti ašaromis. Paaugliui reikia galimybės apverkti savo vaikystę, pripažinti, kad ji jau praėjo. Liūdesys padeda suprasti, kad atsiskyrimas nuo tėvų yra gyvenimo dalis ir kad jie turės prie to prisitaikyti. Vaikystės apverkimas padeda paaugliams atsikratyti liūdesio ir tapti atspariems bei emociškai stabiliems.
Tačiau ašaros – dar ne viskas. Po jų paaugliai savo vidinę skylę užpildo savo emocijų atpažinimu, savęs supratimu, gyvenimo tikslo ir troškimų bei interesų suvokimu. Tokiu būdu, padedant tėvams, jie palaipsniui subręsta.
Tokia, tad, trumpoji kurso versija. Tačiau norėčiau šiek tiek daugiau pasigilinti į Neufeldo įžvalgas apie šį procesą.
Liūdesys ir netektis
Pradėkime nuo liūdesio, su kuriuo susiduria mūsų paaugliai. Savo šeimoje pastebėjome vieną stulbinantį dalyką: mūsų jaunimas staiga pamėgo melancholišką muziką – bet ką minorinio. Mūsų merginos, net ir tos kurios niekada nerodydavo ašarų, dabar pradėjo dažnai verkti. Visi mūsų paaugliai išgyveno dramų santykiuose su draugais ir daug laiko praleido savo kambariuose nusiminę ar pikti.
Neufeld teigia, kad tai yra gerai ir kad turime padėti savo paaugliams priimti šį liūdesį. Jiems natūralu jaustis vienišiems – juk jie ką tik „pabudo“ supratę, kad yra atskiri žmonės nuo savo tėvų. Tai keičia jų požiūrį bei bendravimą su mumis. Nebebūti ta maža mergaite, kuri bėgdavo į savo tėvų glėbį, jai yra netektis, nors ji to galbūt taip nesupranta ir atvirai neišreiškia noro sugrįžti į vaikystę. Ir nereikia bandyti sugrįžti – paaugliai privalo išgyventi šį praradimą ir su juo susigyventi.
Tarp tėvų ir draugų
Mūsų visuomenė idealizuoja orientavimąsi į bendraamžius. Mes tikimės ir skatiname savo paauglius atsigręžti į savo bendraamžius. Teiginys, esą „normalu“ jog paauglystėje bendraamžiai pakeičia tėvus, yra tikslus tik statistine prasme. Taip, tai būdinga mūsų visuomenei; tačiau toks pakeitimas nėra natūralus.
Paaugliai privalo turėti draugų, tačiau problema iškyla, kai bendraamžiai pakeičia tėvus ir verčia paauglius prisirišti tik prie jų. Tokiu būdu vaikai auga tik horizontaliai, o ne vertikaliai. Tada paaugliai pradeda perimti savo bendraamžių nuomonę, o tai gniuždo jų individualumą.
Tinkamai bręstantis paauglys turėtų būti individualus tiek su tėvais, tiek su bendraamžiais. Jie žino, kaip mums pasakyti „ne“! Taip pat jie turėtų mokėti pasakyti „ne“ savo bendraamžiams. Tačiau tai padaryti labai sunku be gero ryšio su svao tėvasis. Paauglio gyvenime kartu turi egzistuoti ir tėvai, ir draugai.
Viename tyrime 90 000 paauglių buvo paklausta, koks, jų nuomone, yra svarbiausias veiksnys, apsaugantis juos nuo vienišumo ir kitų emocinių problemų. Jų atsakymas: stiprus emocinis ryšys su jais besirūpinančiu suaugusiuoju.
Oho! Taigi, kaip užauginti paauglį, kuris yra labiau susijęs su mumis nei su savo bendraamžiais? Mes, tėvai, turime nuolatos puoselėti stiprų emocinį ryšį. Turime padėti išlaikyti jų širdis švelnias (arba padėti joms vėl tapti švelniomis).
Pirmos dalies pabaiga. Skaitykite II dalį su konkrečiais patarimais kaip auklėti paauglius, kad jie subręstų laimingais žmonėmis.
Ida Gazzola yra šešių mergaičių ir vieno berniuko motina. Ji gyvena ir dirba Burnabio miestelyje Britų Kolumbijoje, Kanadoje.