Mirtina tiesa apie vienatvę

Beveik visi esame kada nors pasijutę vieniši. Kentėme skausmą, užklupusį su kuo nors išsiskyrus, netekus mylimojo, išsikėlus iš namų. Kuriuo nors gyvenimo metu pasijutę vieniši tampame pažeidžiami. Tad daugeliui anksčiau ar vėliau aktualus tampa klausimas: kaip įveikti vienatvę?

Paprastai vienatvė apibrėžiama kaip neigiama emocinė būsena, patiriama atsiradus skirtumui tarp trokštamų santykių ir tų, kuriuos asmuo suvokia užmezgęs.

Nemalonūs vienatvės jausmai yra subjektyvūs; mokslininkai nustatė, kad vienatvė nepriklauso nuo to, kiek laiko praleidžiama tarp žmonių, o kiek – būnant vienam. Vienatvė labiau susijusi su santykių kokybe, o ne su bendravimo kiekybe. Vienišam žmogui atrodo, kad jo ar jos kiti nesupranta, kad jis ar ji nė nemoka užmegzti reikšmingų santykių.

Kai kas vienatvę gali išgyventi laikinai ir lengvai ją įveikti (pavyzdžiui, išvykus artimam draugui, sutuoktiniui ar sutuoktinei išvažiavus į komandiruotę). Kitiems gali būti ne taip paprasta nugalėti vienatvę (mirus mylimam žmogui ar po skyrybų), ir tokia būsena gali užsitęsti, jeigu nėra kaip susisiekti su kitais žmonėmis.

Noras bendrauti užkoduotas evoliucijos

Žvelgiant iš evoliucijos perspektyvos, priklausomybė nuo socialinių grupių padėjo mūsų rūšiai išlikti. Taigi vienatvė gali būti traktuojama kaip ženklas užmegzti ryšius su kitais. Beveik taip pat pajutę alkį, troškulį ar fizinį skausmą, šitai suprantame kaip ženklą, jog mums reikia pavalgyti, atsigerti arba ieškoti medikų pagalbos.

Tačiau turtingose šiuolaikinėse visuomenėse paspausti vienatvės aliarmo mygtuką yra gerokai sunkiau, nei numalšinti alkį, troškulį ar kreiptis į gydytoją. Tiems, šalia kurių nėra jais besidominčių žmonių, vienatvė gali tapti nuolatine palydove.

Mokslininkai išsiaiškino, kad socialinė izoliacija yra ligos ir ankstyvos mirties rizikos faktorius. Neseniai paskelbta daugelio tyrimų apžvalga rodo, kad trūkstant socialinių ryšių kyla tokia pati rizika anksčiau numirti, kaip ir atsiradus atitinkamiems fiziniams rodikliams, pavyzdžiui, kamuojant nutukimui.

Vienatvė yra daugelio fizinės sveikatos bėdų – pradedant miego sutrikimais ir demencija ir baigiant širdies ir kraujagyslių ligomis – rizikos faktorius.

Kai kurie vieniši žmonės gali būti biologiškai jautrūs. Po ilgų dvynių stebėjimų nustatyta, kad  vienatvė gali būti iš dalies paveldima.

Daugybė tyrimų atlikta aiškinantis, kaip vienatvė gali tapti tam tikrų genų tipų ir tam tikrų socialinių ar aplinkos faktorių (tokių kaip tėvų parama) kombinacijos padariniu.

Vienatvės buvo nepaisoma tiriant psichikos ligų priežastis. Mokslininkams dar teks iki galo išsiaiškinti, kaip vienatvė veikia psichikos sveikatą. Dauguma vienatvės ir psichikos sveikatos tyrimų buvo nukreipta tik į vieną klausimą – kaip vienatvė susijusi su depresija.

Nors vienatvė ir depresija iš dalies susijusios, vis dėlto jos skirtingos. Vienatvė sietina su konkrečiais neigiamais jausmais socialinio pasaulio atžvilgiu, o depresija – jau bendresnis neigiamų jausmų mišinys.

Atlikus tyrimus, kurių metu buvo aiškinamasi pagyvenusių žmonių patiriama vienatvė per penkerių metų atkarpą; atrasta, kad vienatvė provokuoja depresiją, bet ne atvirkščiai.

Kaip įveikti vienatvę?

Vienatvę galima klaidingai laikyti depresijos simptomu, o gal, tiksliau, manoma, kad imantis šalinti depresijos simptomus vienatvė pasitrauks. Apskritai „vieniši“ žmonės skatinami burtis į grupeles, susirasti draugų manant, jog tada vienatvė ims ir išgaruos.

Nors atvertos galimybės bendrauti su kitais sukuria prielaidas naujiems santykiams megztis, socialinis skausmas taip paprastai ir greitai nepalengvės. Vieniši žmonės gali nuogąstauti dėl tam tikrų socialinių situacijų, todėl ir jų elgesys gali pasirodyti atstumiantis. Jų pačių atmetimą galima klaidingai išsiaiškinti kaip nedraugiškumą, todėl šalia vienišių atsidūrę žmonės irgi gali atitinkamai sureaguoti. Štai taip vienatvė gali tapti užburtu ratu.

Mokslininkai tyrė skirtingų vienatvės įveikimo būdų efektyvumą. Rezultatai parodė, jog gydymo būdai, nukreipti į neigiamo mąstymo apie kitus įveikas, buvo efektyvesni nei atvertos socialinio bendravimo galimybės.

Kitas daug žadantis kelias dorotis su vienatve – pastangos pagerinti santykių kokybę mezgant intymius ryšius su aplinkiniais. Pozityvios psichologijos požiūris, akcentuojantis pozityvias emocijas mezgant santykius ar gerinant elgesį su kitais, gali padėti sukurti stipresnius ir prasmingesnius santykius.

Ir tikrai, net tie žmonės, kuriems buvo nustatyta rimta psichikos liga, pasijuto geriau ir pradėjo daugiau bendrauti, kai teigiamomis emocijomis dalijosi su kitais ir kartu su kitais užsiiminėjo teigiama veikla. Vis dėlto vienatvės tyrimai, grįsti pozityvios psichologijos požiūriu, dar tik žengia pirmuosius žingsnius.

Mes ir toliau negebame teisingai įvertinti mirštamumo nuo vienatvės ir nesuvokiame šios rimtos visuomenės sveikatos bėdos. Šiuolaikiniai instrumentai, tokie kaip socialiniai tinklai, kurie, rodos, skatina bendravimą, leidžia kurti santykius su daugeliu pažįstamų, tačiau nepadeda pradėti kad ir mažiau, bet reikšmingesnių santykių. Nusistovėjus tokiam klimatui, turime priimti iššūkį įveikti vienatvę ir stengtis kurti reikšmingus santykius su aplinkiniais.

Nebegalime nepaisyti vis gausesnių mokslinių tyrimų rezultatų, aiškiai atskleidžiančių neigiamas vienatvės pasekmes fizinei ir psichikos sveikatai.

Dr. Michelle Lim yra Swinburne’o technologijos universiteto (Australija) Psichikos sveikatos centro klinikinės psichologijos dėstytoja. Daktarės Lim tyrimų sritys yra vienatvė, jaunimo psichikos sveikata ir skaitmeninės intervencijos.

Pabaiga: kaip įveikti vienatvę?