Pastaraisiais metais šv. Kalėdos – Kristaus gimimo šventė – vis dažniau siejamos vien su dovanomis, pramogomis ir skanėstais. Gilesnės šventės prasmės ieškantieji kartais prisimena Žiemos saulėgrįžą ar pagoniškus Kūčių vakaro burtus. Vis dėlto, net jei nesusimastome kokia yra krikščioniška Kalėdų prasmė, mintis, kad visagalis Visatos Kūrėjas prisiėmė žmogaus kūną, pakeitė istorijos eigą. Štai septyni būdai kaip Kristaus gimimas transformuoja gyvenimą, net toli nuo Betliejaus esančiose šalyse.
Dievui ne vis vien
„Žmogaus gyvenimas vienišas, skurdus, bjaurus, gyvuliškas ir trumpas,“ – šie garsaus filosofo Thomaso Hobbeso žodžiai puikiai apibūdina bedievišką požiūrį į žmogaus situaciją. Gyvenimas yra sunkus, o tada tu miršti. Įsikūnijimas, Dievo tapimas žmogumi, siunčia visiškai priešingą žinią: Kūrėjui rūpi jo kūriniai. Ši mintis – ne vien vilties šaltinis sunkiais gyvenimo laikotarpiais, bet ir akstinas suprasti Kūrėjo planą. Akstinas, paskatinęs tokius garsius mokslininkus kaip Izaokas Niutonas tyrinėti pasaulį ir jame glūdinčią Dievo kūrybos harmoniją.
Istorija turi tikslą
Senovėje – o kai kur ir šiandien – tikima amžinos mirties ir atginimo mitu: kad žmonės, kaip ir civilizacijos, yra įkalinti cikluose. Gyvenimai prasideda, baigiasi ir grįžta į naują ciklą, o kūriniai vėl ir vėl vaidina panašius vaidmenis. Drakonas ryjantis savo uodegą yra tokio tikėjimo simbolis. Įsikūnijimo žinia, kita vertus, yra ta, kad istorija juda tiesiškai, nuo Betliejaus link neapsakomai didingos kulminacijos. Dar daugiau, šioje kelionėje mes esame ne mažareikšmiai atsitiktinumai, o Dievo bendradarbiai, darantys lemiamą poveikį savo pačių ir visos žmonijos istorijai.
Visi žmonės yra lygūs
Kalėdiniai paveiksliukai, kuriuose piemenys stovi prie ėdžių petis petin su išminčiais gali pasirodyti naivūs. Tačiau šio vaizdelio pasekmės yra didžiulės. Stovint prieš Dievą talento, statuso ar išsilavinimo skirtumai yra nereikšmingi. Visi žmonės yra broliai. O vargšai verti pagarbos ne mažiau nei turtingieji, nes pats Dievas pasirinko gimti tvarte, o ne karalių rūmuose.
Šeima yra visuomenės pamatas
Betliejus krikščionių šeimoms siūlo idealą: tėvas ir motina, atsidavę savo vaikui, pasirengę iki galo aukotis dėl jo gerovės. Keista, tačiau senovės pasaulyje toks atsidavimas nebuvo savaime suprantamas. Senovės graikai be abejo žinojo šeimyninės meilės jausmą, tačiau niekas per daug nesistebėjo Spartoje ar Atėnuose vykusiomis vaikžudystėmis. Naujagimių ir vaikų žudymas būdingas ne vien helenistiniam pasauliui – dėl įvairių priežasčių jis aptinkamas ir kitose iki-krikščioniškose bei po-krikščioniškose civilizacijose.
Moterys vertos ypatingos pagarbos
Senovės istorijoje maža garsių moterų, be to dauguma jų yra karalienės ar imperatorės, tokios kaip Kleopatra ar Zenobija. Betliejuje priešingai – paprasta kaimo mergaitė Marija tampa centrine figūra. Karaliai lenkiasi, kad pagerbtų ją ir jos vaiką. Krikščioniškoje tradicijoje motinystės pašaukimas suteikia neprilygstamą orumą kiekvienai moteriai. Vyrai, giliai tikintys šiuo moters orumu, savo ruožtu yra ne smurtininkai, o kaip Juozapas, savo moterų ir šeimų gynėjai.
Silpnumas ne kliūtis žmogaus orumui
Tiek senovės pasaulyje, tiek ir šiais laikais žmonės yra vertinami pirmiausiai dėl savo pasiekimų, o vaikai anksti praranda vaikiškumą, ruošiami suaugusiųjų „žiurkių lenktynėms“. Betliejus, kita vertus, siūlo branginti vaikų nekaltumą ir priklausomybę nuo mūsų. Tai, kad Kalėdų istorijos centre guli bejėgis vaikas, reiškia, kad žmonės turi būti vertinami pirmiausiai ne pagal savo produktyvumą, bet tiesiog todėl, kad jie yra Dievo vaikai ir dalijasi mūsų bendra prigimtimi.
Vakarų dailės posūkis
Graikų ir romėnų menas šlovino idealizuotas figūras ir retai vaizdavo paprastą gyvenimą. Krikščioniškosios eros menas grįstas kitokia pajauta: kad visas žmogaus gyvenimas turi orumą, nes Betliejuje Dievas ir žmogus tapo vieniu. Nuo tol viskas žmogaus gyvenime neša dieviškumo kibirkštį ir tampa menininko vertu subjektu.
Taigi, štai septynios priežastys 2021 m. „linksmų Kalėdų“ linkėti su ypatinga ugnele. Ir nenusileisti jokiems Grinčams, kurie norėtų pašalinti Kalėdas iš viešojo gyvenimo.
Michaelas Cookas yra australų publicistas rašantis kultūros ir bioetikos temomis.
Pabaiga: šv. Kalėdų prasmė.