Šeimos stalas ne vien maistui. Kodėl svarbu valgyti kartu?

Dar prieš ištekėdama įsivaizduodavau kartu valgančią savo šeimą. Svajodavau apie laimingą besišypsančią šeimą, vienas kitam patarnaujančią prie stalo. Šiek tiek panašią į tas, kurias matome sausų pusryčių reklamose amerikietiškuose filmuose – žinote, ką turiu omenyje.

Kad ir kokia artima man buvo ši šeimos vizija, tikrovė pasirodė jai nelabai draugiška. Kai susituokėme, mano vyras jau dirbo, o aš vis dar studijavau. Net ir tada, nors dar neturėjome vaikų, valgyti kartu buvo iššūkis. Ir, tiesą sakant, tai mažai rūpėjo. Labai vienas kitą mylėjome, ir savaitgaliais pasikraudavome romantikos visai savaitei.  Net nesusimasčiau, kad tai jog kartu valgome vis rečiau ir rečiau, yra kažkokia problema.

Tada gimė pirmasis mūsų vaikas ir visiškai sujaukė mūsų dienos ritmą. Visada buvo tai per anksti, tai per vėlai bendriems pusryčiams ar vakarienei, jau nekalbant apie pietus. Gimė dar vienas vaikas – gyvenimo tempas tik dar labiau įsibėgėjo. Kartu po vienu stogu, bet visi įsitraukę į daugybę skubių ir skubesnių reikalų.

Kartu, bet atskirai:

–Užkandam ką nors? –Jau valgiau su vaikais.

–Einu migdyti mažylės, pasišildyk vakarienę. –Ačiū, jau pavalgiau mieste.

Dabar jau nepamenu, kaip iš tikrųjų atrodė tas mūsų laikotarpis. Viskas susilieja į beprotišką laiką, kai vienintelis laimingas momentas buvo žvilgsnis į švarius, kvepiančius ir saugiai miegančius vaikus ir kritimas veidu į pagalvę.

Taip mes gyvenome keletą metų, kol išgirdau puikų ir paprastą vienos labiau patyrusios žmonos patarimą: jei nori turėti laimingą šeimą, bent sykį dienoje susodink juos prie stalo. Šis patarimas ir mano vizija – šeima iš reklamos – buvo toks viliojantis, kad jį išbandžiau.  Ir bandau iki šiol.

Beje, tikrai tik kartą per dieną, nes ir tas vienas kartas yra logistinis žygdarbis. Kartais man susidaro įspūdis, kad turiu perlenkti laiką, kad tai įvyktų. Bet geri dalykai turi savo kainą. Kaip bebūtų, dabar kartu pusryčiaujame. Sėdime prie stalo, aš žiūriu į savo vyrą, vaikus, klausausi kaip jie gyvena. Mes kalbame apie savo džiaugsmus ir rūpesčius. Ir jaučiamės kaip šeima.

Bendras stalas yra ne tik vieta pasistiprinti, bet ir vieta auklėti, bendravimo kultūros mokykla, laikas įveikti savo trūkumus – plepumą, rajumą, savanaudiškumą. Kodėl apie tai rašau? Nes tai puikiai veikia mano šeimoje. Šis nedidelis pokytis tikrai pakeitė mūsų gyvenimą; jo dėka mes sukūrėme šeimos kultūrą.

Tarkime, pasodinsite vyresnį vaiką su jaunesniu, ir, jums rodant pavyzdį, jie galės padėti vienas kitam, parodyti rūpestį, susidomėjimą, pereiti į aukštesnį lygį, ir tai bus puikus žingsnis kuriant broliškus santykius. Kotleto supjaustymas jaunesnei seseriai arba nešvaraus smakriuko nuvalymas yra puikūs socialinių įgūdžių pratimai. Beje, svarbi detalė – jūs, mama, sėdite katu su visais kaip šeimos narys, o ne sukatės kaip virtuvės pagalbininkė.

Tad jei svajojate apie džiaugsmingą šeimą už bendro stalo, nedvejodama pradėkite jau šiandien. Vienas bendras valgis per dieną. Tiek – daug  ir mažai – reikia, kad jūsų šeima taptų stipresnė.

Agnieszka Stefaniuk yra Varšuvoje gyvenanti publicistė, tinklaraštininkė ir septynių vaikų mama.

Pabaiga: kodėl svarbu valgyti kartu?