Kai Niujorke gyvenančios liberalių pažiūrų psichoanalitikės knygos nepriima meinstryminė žiniasklaida, kyla minčių, jog su ta knyga kažkas yra labai negerai. Viskas iškart paaiškėja perskaičius knygos pavadinimą – „Būti šalia: kodėl pirmuosius trejus metus motinystė turi būti svarbiausia“. Vis dėlto klausimas lieka aktualus: kiek laiko mama ir kūdikis turėtų būti neišskiriami?
Beviltiška atgyvena?
Vien tai, kad knygos autorė Erica Komisar mano, jog motinystės statusas išties egzistuoja, ją kai kurių feminisčių akyse paverčia atgyvena, lytims priskiriančia savitus skirtingus vaidmenis. Ji, savaime suprantama, beprotė, nes teigia, kad motinystė turėtų būti prioritetu tris metus nuo vaiko gimimo. Kaipgi moterys išlaikytų darbo vietas, kas nutiktų jų karjerai? Nejau ji niekada nieko negirdėjo apie lyčių lygybę šeimoje? Nejau ji nežino, kad vyrai taip pat puikiai, kaip ir moterys, galėtų pasirūpinti vaikais, jeigu išties pasistengtų?
Tikriausiai toks požiūris, likus kelioms sekundėms iki įjungiant kamerą, Good Morning America laidos žurnalistę išprovokavo tokiems poniai Komisar skirtiems žodžiams,: „Visai netikiu jūsų knygoje pateiktomis prielaidomis. Man jūsų knyga tiesiog nepatinka.“
Pasak Wall Street Journal, tai vienintelis kartas, kai knygos autorei buvo suteikta galimybė pasirodyti plačiai auditorijai, jeigu neminėsime konservatyvios programos Fox & Friends, kurios žiūrovams knyga labai patiko.
Trys dešimtmečiai klinikinės praktikos
Tačiau metas pasvarstyti iš esmės. Erica Komisar šį tą išmano. Kitaip nei daugelis lyčių specialistų teoretikų, ji yra sukaupusi trijų dešimtmečių klinikinės praktikos patirtį – iš pradžių darbavosi kaip socialinė darbuotoja, o paskui – kaip psichoanalitikė. Ji išaugino tris vaikus ir 12 metų atidėliojo knygos rašymą, kad „tiek emociškai, tiek fiziškai“ šalia tų vaikų būtų.
Tačiau būtent profesinė jos patirtis ir įrodė, kad tokia knyga būtina. Štai ką ji pasakojo Wall Street Journal:
Pastebėjau, kad vis daugiau vaikų diagnozuojamas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, vaikai, ypač berniukai, darosi agresyvesni, mergaitėms vis dažniau pasireiškia depresija. Taip pat daugiau paauglių diagnozuoti „bendravimo sutrikimai“, kurių simptomai panašūs į autizmo. Jiems sunku bendrauti su kitais vaikais, sunku pajusti empatiją.
Komisar padarė išvadą, jog „viena iš šių psichikos sutrikimų priežasčių… yra nepakankamas motinų dalyvavimas kasdieniame vaikų gyvenime.“ Mokslinės literatūros apžvalga jos nuojautas patvirtino: kūdikiams motinos biologiškai būtinos.
Vaikai mokosi reguliuoti emocijas
Interviu Wall Street Journal žurnalistams Komisar aiškina:
Kaskart, kai mama ramina sunerimusį kūdikį, iš tikrųjų ji reguliuoja kūdikio emocijas iš išorės. Po trejų metų, bet ne anksčiau, kūdikis perima šią galimybę reguliuoti emocijas.“ Štai todėl „per pirmąsias 1000 dienų motinos kiek įmanoma dažniau turi būti šalia savo kūdikių tiek fiziškai, tiek emociškai.
Kodėl reikia mamos, o ne tėčio ar kokios nors kitos moters globos?
Atsakymas: oksitocinas – „meilės hormonas“, saugantis nuo streso. Jį kūdikiams „gamina“ gimdančios, krūtimi maitinančios ar kitaip savo kūdikius globojančios motinos. Kuo daugiau akių kontakto, prisilietimų, švelnių žodžių, tuo daugiau jos leidžia kūdikiui prigaminti šio hormono. Taip kūdikio smegenys formuoja oksitocino receptorius, kurie vėlesniame amžiuje leidžia savarankiškai kontroliuoti elgesį ir emocijas.
Moterys oksitocino gamina daugiau nei vyrai. Tėčiai gamina savo hormoną vazopresiną, „agresyvų apsauginį hormoną“. Wall Street Journal rašo: „Mažyliui pravirkus mama sureaguos į skausmą sakydama „Oi, vargšiuk!“, o tėtis bus labiau linkęs pratarti: „Liaukis, juk viskas gerai. Pamiršk, eime žaisti.“ Vaikams, ypač berniukams, reikia tokios tėviškos globos, kad išmoktų kontroliuoti agresiją ir taptų savarankiški. Tačiau ankstyvaisiais gyvenimo etapais motinos meilė yra svarbesnė.
Lopšelių auklėtojos, savaime suprantama, nepasiūlys oksitocino ar tik vienam mažyliui skiriamo laiko ir dėmesio, nepasiūlys, sutikime, ir meilės, kuria spinduliuoja mažylį auginanti motina. Komisar nepatinka lopšeliai, priimantys jaunesnius nei trejų metų vaikus, nes nepažįstama aplinka kūdikiams sukelia stresą. Prieraišumo teorija paaiškina, kodėl (jeigu jums reikia paaiškinimo); mokslininkai įrodė, kad lopšeliuose palikti kūdikiai išskiria labai daug streso hormono kortizolio.
Reikia į vaiką orientuotos visuomenės
Jeigu mama ir kūdikis niekaip negali likti kartu – Komisar sutinka, jog kai kurios motinos tikrai negali likti namie, – reikėtų rasti „pakaitinį globėją“, geriausia – giminaitį.
Nors šios savaime sveiku protu suvokiamos tiesos dar ir pagrįstos moksliniais tyrimais, jos pykdo daugelį – ne tik lygybės trokštančias feministes, bet ir tuos, kurie įsitikinę, jog tarp mamos, tėčio ar tos pačios lyties tėvų auklėjimo nėra jokio skirtumo. „Dvi mamos“ gal ir būtų gerai, jei viena iš jų būtų biologinė kūdikio motina, tačiau, jeigu Komisar teisi, „du tėčiai“, auginantys moters pagimdytą įvaikintą kūdikį, negalės mažyliui suteikti kai kurių esminių savybių.
Atmesdama kaltinimus, neva ji norinti grąžinti moteris į praėjusio šimtmečio šeštą dešimtmetį, Komisar nenusileidžia – naujame dirbančių moterų pasaulyje vaikų poreikiai pamirštami; mums (vėl) reikia tapti „į vaiką orientuota visuomene“. Akivaizdžiai stebimos aktyvumo ir dėmesio sutrikimo ir autizmo epidemijos rodo, kad ji teisi.
Leidyklų agentai ir konferencijų organizatoriai spruko nuo jos slėptis baimindamiesi, kad dėl jos išdėstyto požiūrio moterys nepasijustų kaltos. Na, sako Komisar, kaltė – ne visada blogai. Kadangi kaltė – vidinio konflikto ženklas, ji gali pastūmėti žmones geriau pasirinkti.
Tačiau ji pripažįsta, jog dar svarbiau už individualius pasirinkimus yra sukurti „į vaiką orientuotą visuomenę“. Ji siūlo vyriausybei įpareigoti darbdavius suteikti motinoms privilegijų – metus atostogų, mokant atlyginimo dydžio išmokas, o paskui dar dvejus metus suteikti galimybę dirbti lanksčiu grafiku arba nepilną darbo dieną.
Nuo tokios minties ekonomikos konservatoriai gali bėgti laukais, bet, jeigu jie nori ir toliau nepritrūkti efektyvios darbo jėgos, jiems vertėtų gerai pamąstyti.
Pabaiga: mama ir kūdikis.