fbpx

Tegyvuoja vyrai! Kodėl kvietimai „sugriauti patriarchatą“ kenkia moterims?

 | Kimberly Ells

Šį pavasarį turėjau progą dalyvauti Jungtinių Tautų Moterų padėties komisijos renginiuose. Ten, kaip žinia, niekuomet nestinga neapykantos vyrams, o šiemet jį tvyrojo visur. Lankiausi daugybėje pristatymų, kur buvo raginama „sugriauti patriarchatą“, „išnaikinti patriarchatą“ arba „sutriuškinti patriarchatą“.  Pagalvojau – ar kas nors iš ten kalbėjusių bent žino kas yra tas patriarchatas. Nusprendžiau paklausti.

Pasibaigus vienam renginiui priėjau prie moderatorės, padėkojau jai ir paklausiau, koks, jos manymu, būtų teisingas „patriarchato“ apibrėžimas. Ji gerokai pasimetė ir galiausiai atsakė: „na, tai sistema, kurioje mes gyvename. Kur viskas yra sukurta vyrų, vyrams.“ Atsisukau į vieną iš pranešėjų, Švedijos Bažnyčios arkivyskupę, ir uždaviau jai tą patį klausimą. Kurį laiką pasimuisčiusi, ji davė panašų atsakymą.

Vadinasi, norint panaikinti patriarchatą, turime sugriauti tai, ką sukūrė vyrai. Skamba beveik maoistiškai – toks griovimo mąstas, kokio prireiktų norint iki pašaknų sugriauti patriarchatą. Sunaikinti tai, ką pastatė, sumanė vyrai ir viską pastatyti geriau. Na ir pritrenkianti puikybė.

Žvilgsnis pro viešbučio langą

Grįžau į savo viešbutį. Kirtau marmurines vestibiulio grindis ir pakilau 34tą plieno ir stiklo aukštą. Pažvelgiau pro langą į fantastišką Niujorko pastatų peizažą, į man po kojų plytintį kampuotą grožį. Galvojau apie visus tuos vyrus, kurie statė beveik viską, ką matė mano akys; taip pat ir pastatą, kuriame stovėjau. Galvojau apie tą kasimą ir gręžimą, tempimą ir kalimą, liejimą ir prakaitavimą iš kurio iškilo šis šurmuliuojantis, gražus miestas. Ir jutau dėkingumą už šį vyrų darbą.

Kodėl kažkam turėtų nepatikti, kad šiuos pastatus statė daugiausiai vyrai? Kodėl visur lygia dalimi turi dalyvauti moterys, kad žmonių darbas būtų laikomas vertu nuostabos ir dėkingumo? Bent jau aš, vaikščiodama po žvilgantį viešbučio vestibiulį, niekada negalvoju: „ar visą tai padarė vyrai? Kaip tie slidūs velniai, atėmė tokią galimybę iš moterų! Nugriauti šį patriarchato produktą!“

Ir ar tikrai vyrai viską daro tik kitų vyrų labui? Viešbutis, kuriame apsistojau, buvo pilnas moterų iš visų pasaulio žemynų. Ir kiekviena jų atrodė labai patenkinta, kad turi kur apsistoti. Ir vandentiekį, ir elektros instaliaciją, ir, spėju, minkštus kilimus po jų kojomis klojo vyrai.

Vienos mano draugės dukra yra jauna architektė, ką tik įsidarbinusi kompanijoje, projektuojančioje pastatus visame pasaulyje. Moterys, žinoma, gali būti puikios architektės. Bet argi manote, kad mano draugės dukra savo pastatuose visur turėtų suplanuoti ženklus „Tik moterims“ ir atsisakys įsirengti tualetus vyrams? Ar ji – dėl to, kad yra moteris – turėtų projektuoti su intencija, kad kuria tik kitoms moterims?

Ar senovės laikais vyrai kirto medžius, obliavo rąstus ir ręsdavo sienas tam, kad tik jie galėtų gyventi savo pastatytoje trobelėje? Dažniausiai vyrai dirbdavo savo šeimos labui. Jie norėjo pastatyti namus, kad jų žmonos ir vaikai galėtų juose kiek galima patogiau gyventi. Šiandien vyrai gal ir neobliuoja rąstų, tačiau daugelis gerų vyrų kas rytą prisistato į savo nebūtinai malonius darbus ir ten dirba kitų labui.

Dirbame tiems, kuriuos mylime

Taip, vyrai taip pat mėgaujasi savo darbo vaisiais, tačiau geri vyrai (ir taip, aš suprantu, kad yra ir blogų vyrų) dirba ir kuria, svajoja ir prakaituoja, kad suteiktų gerų dalykų žmonėms, kuriuos jie myli, o ir platesnei visuomenei. Tai daro ir moterys. Tačiau dauguma moterų pagrįstai nenori dirbti sunkaus fizinio darbo, o vyrai jį renkasi. Todėl didžiąją dalį to, kas pastatyta pasaulyje, pastatė vyrai. Ir tai nėra blogis. Tai nėra „moterų priespaudos“ apraiška, kaip dažnai tvirtina mano kolegės iš JT. Vyrų darbas iš tikrųjų tarnauja moterims. Net labai.

Dauguma moterų moterų Moterų padėties komisijoje susiraukia išgirdusios bet kokį motinystės paminėjimą ir piktinasi laiko ištekliais, kurių iš moterų reikalauja vaikų auginimas. Bet argi žmogaus sielos ugdymas yra mažiau reikalingas ar mažiau didingas nei dangoraižio statymas? Kardinolas Josephas Mindszenty kartą apie motinas taip rašė: „ji negali pastatyti Notre Dame katedros. Bet jai to ir nereikia. Ji pastatė kažką didingesnio už bet kokią katedrą – nemirtingos sielos būstą.“ Moterys tikrai gali statyti pastatus, bet galbūt yra dar svarbesnių dalykų, kuriuos jos gali padaryti?

Paklauskime savęs, kas svarbiau – namai ar namuose gyvenantis ir kvėpuojantis, žaidžiantis ir miegantis vaikas? Namai neturi prasmės be žmogaus, kuris jame gyventų. Namo statytojas nėra garbingesnis už tuos, kurie leidžia savo gyvenimą dirbdami viduje. Abu yra kilnūs. Ir galbūt abu, tiek pastato statytojas, tiek ir ta, kuri namą paverčia namais, gali kartu džiaugtis vienas kito indėliu?

Likusią savaitės dalį vaikščiojau JT koridoriais (greičiausiai pastatytais tų nelemtų vyrai) ir stebėjausi džiaugsmingai mirguliujančiomis šviesomis Times aikštėje (kurias, tikėtina, sukonstrao tie bjaurūs vyrai) ir sėdėjau parke, medžių (tikriausiai sodintų tų savanaudiškų vyrų) pavėsyje. Ir kiekvieną vakarą, žiūrėdama pro langą į nuostabų plieno ir žibintų siautulį prieš aš buvau dėkinga – dėkinga vyrams. Ir vis dar esu.

Kimberly Ells yra knygos „Nenugalima šeima“ autorė. Sekite ją čia: „Invincible Family Substack“.

Pabaiga: kvietimai „sugriauti patriarchatą“ kenkia moterims.

Jums gali patikti

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close