fbpx

Moterys ir jų emocijos

 | Tamara El-Rahi

Dažnai, kai susinervinu, jaučiuosi tarsi turėčiau atsiprašyti, net jei turėjau priežastį parodyti savo susierzinimą. Taip pat sau priekaištauju už akimirkas, kai būnu pernelyg jautri. Man labiau patinka pasirodyti racionalia, o ne emocinga. Nenustebčiau, jei ir jūs būtimėte su tuo susidūrusios. Bet žinote ką? Neseniai perskaičiau puikų „The New York Times“ straipsnį „Medikamentais slopinami moterų jausmai“ ir dabar (įsivaizduokite tratant būgnus) aš manau, kad mūsų jausmai yra puikus dalykas.

Tiesa, teisingumo dėlei turėčiau patikslinti kelis dalykus.  Pirma: aš niekada nemaniau, kad jausmai yra blogi – greičiau, kad logika privalo vienaip ar kitaip paimti viršų. Aš vis dar manau, kad logika turėtų tarti paskutinį žodį, tačiau tai, jog turime abu sugebėjimus – mąstyti ir jausti – reiškia, kad jie abu vaidina svarbų vaidmenį; nė vienas iš jų neturėtų visiškai užgožti kito.

Antra: šis tekstas nėra feministinis pareiškimas, apie tai, kaip vyrai verčia mus blogai jaustis dėl savo emocijų ir todėl „velniop vyrus“! Taipogi nesiekiu kurti stereotipo, esą kiekviena moteris yra „kiaušinio lukštais vaikščiojanti“ emocinga būtybė.

Ir trečia: aš nesiekiu teisinti pernelyg didelio emocingumo, nuotaikos svyravimo ar atsidavimo kiekvienai užgaidai. Noriu tik pasidalinti supratimu, kad emocijos, kol mūsų visiškai neužvaldo, iš tikrųjų yra labai sveikos, normalios ir būtinos laimingam gyvenimui. Jos yra mūsų – moterų – biologinio mechanizmo dalis ir, kaip ir visi prigimtiniai instrumentai, turi savo tikslą.

Moterų emocingumą lemia biologija.  Kodėl jo gėdijamės?

Kaip teigiama straipsnyje (kurį parašė Niujorke dirbanti psichiatrė Julie Holland), mes iš tiesų esame labiau emocingos nei vyrai:

Evoliucija mus sukūrė jautresnėmis savo aplinkai, gebančiomis įsijausti į vaikų poreikius ir intuityviai suprasti savo partnerio ketinimus. Emocingumas yra pagrindinė mūsų ir mūsų palikuonių išlikimo sąlyga. Kai kurie tyrimai rodo, kad moterys dažnai geriau išreiškia savo jausmus nei vyrai, nes vystantis moterų smegenims daugiau pajėgumų tenka kalbai, atminčiai, klausai ir kitų žmonių emocijų vertinimui. […]

Tačiau mes nuolat esame spaudžiamos varžyti savo emocinį gyvenimą. Mus išmokė gėdytis savo ašarų, nuslopinti pyktį ir bijoti, kad mus vadins isterikėmis. Farmacijos pramonė siekia uždirbti kurstydama šią baimę reklamomis spaudoje ir moterims skirtose pokalbių laidose.

Mes geriau suvokiame kitų emocijas ir stipriau patiriame savąsias, užuot jas blokavusios ar slėpusios. Manau, kad tai yra puiku! Iš tikrųjų stiprūs moterų jausmai yra psichinės sveikatos, o ne sutrikimo požymiai. Ir vis dėlto mes dažnai ieškome vaistų (kartais tiesiogine prasme) nuo savo vadinamosios beprotybės, priimdamos požiūrį, kad su mumis kažkas negerai.

Gydydamos tai kas sveika gero nelaukime

Holland pabrėžia, kad viena iš 4 amerikiečių vartoja psichotropinius vaistus. Žinoma, daugybei žmonių tikrai reikalinga tokia farmakologinė pagalba. Tačiau kas galėtų paneigti, kad galbūt daugelis šių moterų yra klaidingo mąstymo – jog jų emocijas reikia dirbtinai slopinti – aukomis?

Jei jos iš tikrųjų yra sveikos, vadinasi į jų kūnus yra pumpuojama daugybė nereikalingų chemikalų. Ant jų smegenų uždedamas psichotropinis „pleistras“, dėl kurio trumpuoju laikotarpiu viskas atrodo gerai, tačiau kuris trukdo iš esmės spręsti sunkius klausimus – klausimus, kurie neišspręsti ateityje tikriausiai sukels tik dar didesnes problemas.

Kita problema, susijusi su per dideliu ar netinkamu vaistų vartojimu, yra tai, kad tai daro emocijas sintetinėmis ir mažina jų įvairovę. Bet ar mums tikrai būtina visą laiką žvelgti pro rožinius akinius? Taip, kai kurios emocijos yra nemalonius, bet mums reikia ir jų. Kaip kitaip sveikai susitvarkyti su artimo žmogaus netektimi ar geriau bendrauti santykiuose? Kaip kitaip rasti motyvacijos augti kaip asmenybei? Sakyčiau, kad pasaulyje reikia daugiau emocijų, o ne mažiau.  Sumažinta emocijų amplitudė mums neleistų adekvačiai suvokti pasaulio.

Tačiau, kaip ir su visais tokiais klausimais, yra ir kita medalio pusė. Kaip mes žinosime, ar reiškiame savo sveikas emocijas, o ne tiesiog atsiduodame kiekvienam irzlumo ar neracionalaus pesimizmo priepuoliui? Norite žinoti mano nuomonę? Manau, kad mes, moterys, tą ribą tiesiog jausime – juk stipri intuicija yra dalis mūsų biologinio mechanizmo. O ką manote jūs?

Tamara El-Rahi yra žurnalistė ir asocijuota portalo mercatornet.org redaktorė. 

Pabaiga: moterų jausmai.

Jums gali patikti

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close