Lyties keitimas: trys klausimai proponentams

Trento Horno straipsnio, publikuoto žurnale „Catholic Answers“ santrauka

Lyties keitimas, neseniai buvęs asmeniniu vienos-kitos įžymybės reikalu, pastaraisiais metais sparčiai norminamas visuomenėje, taip pat ir vaikų tarpe. Kaip praneša dienraštis The Daily Mail, vien Jungtinėje Karalystėje 5500 vaikų laukia eilėje lyties keitimo procedūrai pradėti.  Prieš metus šis skaičius buvo beveik tūkstančiu mažesnis.  Situaciją panaši ir kitose Vakarų šalyse, todėl nutariau jog pribrendo laikas iškelti kelis svarbius klausimus apie plačiai prieinamo lyties keitimo problemas.

  • Kas lemia tikrovę: faktai ar jausmai?

Mano žmona ne vienus metus dirbo psichiatrinėje ligoninėje, kur įprastos procedūros reikalavo neįsivelti į pacientų kliedesius. Pavyzdžiui, jei pacientas sakytų, kad jis yra katinas, tai niekas dėl to jo palatoje nepaliktų dubenėlio pieno. Tačiau… Jei pacientas, turintis vyrišką genetinį kodą ir vyriškus lytinius organus, sakydavo, kad jis yra moteris, tai personalas turėjo su juo elgtis kaip su moterimi ir kreiptis į jį moteriškais įvardžiais.  Visgi kuo skiriasi asmuo, kuris mano priklausąs kitai rūšiai nuo to, kuris iš naujo apibrėžia savo lytį?

Apsvarstykime kitą realų atveją. Žemiau pavaizduota moteris vardu Chloe Jennings-White yra „trans-įgali“. Nors jos kojos veikia tinkamai, ji vis tiek naudoja įtvarus ir neįgaliojo vežimėlį, nes ji save identifikuoja kaip „neįgalią“. Gyventi kaip sveikam žmogui, jai yra taip pat skausminga, kaip ir translyčiui gyventi pagal savo biologinę lytį. Kai kurie „trans-įgalūs“ žmonės net prašo gydytojų padėti jiems tapti neįgaliais (pavyzdžiui, pažeidžiant stuburo smegenų jungtis).

lyties keitimas
Chloe Jennings-White, foto: Laurentiu Garofeanu (Barcroft USA)

Ką daryti, jei žmogus mano esąs neįgalus, bet iš tikrųjų yra sveikas? Ar turėtume gydyti jo klaidingą tapatybės jausmą? O gal turėtume jam leisti tapti neįgaliu, kad jo kūnas atitiktų jo klaidingą tapatybę?

Iš tikrųjų vienas kanadietis tyrinėtojas (kuris yra translytis, bet ne „trans-įgalus“) teigia, kad translyčių asmenų bendruomenė nepalaiko „trans-įgaliųjų“ bendruomenės rekalavimų tik dėl to, kad nenori prarasti viešosios nuomonės palankumo susisiedama su tuo, ką dauguma žmonių laiko rimta patologija.  Tikrai, jei mes nepritariame gydytojo sprendimui amputuoti sveikas „trans-įgaliojo“ galūnes, tai kodėl mes turėtume pritarti medikui, amputuojančiam sveikus translyčio asmens lytinius organus?

  • Ką reiškia terminai vyras ir moteris?

Jei sakyčiau, kad tikra moteris turi ilgus, banguojančius plaukus, dailią figūrą, avi aukštakulnius ir puošiasi vakariniu makiažu, daugelis mane apšauktų seksizmu. Būčiau pagrįstai kaltinamas, kad sumenkinu tai, ką reiškia būti moterimi, susiaurinu moteriškumą iki kai kurių paviršutiniškų bruožų.

Ir vis dėlto, argi ne tokią žinią siunčia lyties keitimas: kad moteriškumas yra paviršutinis išvaizdos, įvaizdžio, o galiausiai tiesiog apsisprendimo klausimas. Toks moteriškumas visiškai atsietas nuo giluminių absoliučios daugumos moterų išgyvenimų. Išgyvenimų, kuriuos nemenka dalimi lemia moters kūne vykstantys biologiniai procesai.  Taigi štai mano klausimas translyčių asmenų gynėjams: „Ką terminai vyras ir moteris iš tikrųjų reiškia?“

Jei vyriškumui realizuoti pakanka pareikšti, kad esi vyras ir (galbūt) pakeisti savo išvaizdą, tai mes prarandame bet kokias objektyvias moters ir vyro sąvokas. Kaip tuomet galime tikėtis išauginti savimi užtikrintus vyrus ir moteris, sveikai bendraujančius tarpusavyje ir taip kuriančius civilizacijos pamatą?

  • Ką naujosios teisės reiškia visuomenės laisvei?

Daugelis transseksualų skundžiasi, kad jie nėra laikomi „tikrais“ vyrais ar „tikromis“ moterimis. Jie norėtų ištrinti skirtumą tarp lyties „pagal gimimą“ ir lyties „pagal apsisprendimą“. Tiesą sakant, viename transseksualams palankiame tinklalapyje rašoma, kad

mintis, jog transseksualūs žmonės nėra „tikri vyrai ir moterys“, yra ko gero labiausiai žeidžiantis mitas iš visų. Taip sakoma, kad transseksualūs žmonės yra kažkaip mažiau žmogiški dėl savo lyties tapatybės. Tai rodo, kad jiems nėra tinkamos vietos visuomenėje. Tokia neapykanta yra netoleruotina.

Vis dėlto sugrįžkime į realybę. Ne paslaptis, kad transseksuali moteris (t. y. vyras, save laikantis moterimi) bus nepatraukli daugumai biologinių vyrų. Pastarieji dažniausiai trokšta biologinių, o ne transseksualių moterų. Žinoma įstatymai draudžiantys skirtingą transseksualų traktavimą viešojoje erdvėje neprivers tų vyrų eiti į pasimatymus su vienu ar kitu asmeniu. Tačiau įstatymai gali prisidėti keičiant kultūrą, stigmatizuodami tuos, kurie tiki skirtumu tarp biologinės ir pasirinktosios lyties bei drįsta tai kaip nors parodyti. Ar sulauksime dienos kai pareiškę egzistuojant tik dvi lytis būsime traktuojami taip kaip dabar vertinami rasistai?

  • Kas grės tėvams nepalaikantiems savo vaikų noro keisti lytį?

Pastaruoju metu sparčiai gausėja atvejų, kai tėvai padeda savo vaikams atlikti lyties keitimo operaciją taip siekdami prisitaikyti prie jų translytiškumo. Tačiau kokį poveikį bandymas pakeisti vaiko lytį  gali turėti jo psichikai? Pasak Johnso Hopkinso universiteto profesoriaus Paulo McHugh,

Vanderbilto universitete ir Londono Portmano klinikoje atliktas stebėjimas rodo, kad 70 – 80 procentų vaikų su polinkiu į transseksualumą laikui bėgant jį spontaniškai praranda be medicininio ar chirurginio gydymo.

Įsivaizduokite, kaip pražūtinga būtų mažam berniukui ar mergaitei, jei jo kūnas visam laikui būtų suluošintas vien dėl to, kad jis išreiškė trumpalaikę, nebrandžią mintį. Kaip sako Paulas McHugh:

Švedijos Karolinska institute atliktas ilgalaikis tyrimas atskleidė, kad praėjus maždaug 10 metų po operacijos, translyčiai asmenys pradėjo patirti vis daugiau psichinių sunkumų. Labiausiai šokiravo tai, kad savižudybių skaičius jų tarpe buvo beveik 20 kartų didesnis nei tarp lyginamų netranslyčių asmenų.

Yra ir kitas nerimą keliantis klausimas: kas liks iš tėvų teisės nesutikti su vaiko lyties keitimo terapija ar operacija? Įsivaizduokite, kad keturmetis ar penkiametis pareiškia savo mokytojai: „aš ne berniukas, aš mergaitė; bet mama sako, kad tai netiesa.“ Ar sulauksime dienos, kai dėl to vaikas bus paimtas iš tėvų dėl „smurto“ artimoje aplinkoje? Įsigalėjus klaidingams požiūriui, kad lytinės tapatybės sutrikimas neišvengiamai veda į savižudybę, o lyties keitimo operacija yra vienintelis būdas užkirsti tam kelią, nesunku įsivaizduoti tokią šeimos tragediją.

Pabaigai

Esmė tokia: neturėtume tyčiotis ar žeminti žmonių, turinčių lytinės tapatybės sutrikimą. Žmogui, kovojančiam su šiuo sutrikimu, reikia konsultavimo, tinkamos medicininės intervencijos ir empatiškos, išklausančios aplinkos. Tačiau taip pat neturėtume norminti sveikų kūnų luošinimo ar vyriškumo ir moteriškumo sąvokų radikalaus atsiejimo nuo biologijos.

Turėtume vienodai traktuoti tapatybės sutrikimus ir neatsisakyti ką nors vadinti sutrikimu vien dėl to, kad daugelis žmonių nesutinka su tokiu vertinimu (tiesą juk lemia ne daugumos balsai). Vietoj to, stenkimės padėti asmeniui, turinčiam tapatybės sutrikimą, pažinti jo ar jos tikrąjį „aš“ ir padėti klestėti tokiu žmogumi, kokiu jis buvo sukurtas.

Trentas Hornas yra publicistas rašantis teologijos ir bioetikos magistras bei portalo „Catholic Answers“ bendradarbis.

Pabaiga: lyties keitimas: penki klausimai proponentams.

Jums gali patikti

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close