Maisto gamybos ateitis: mėsos alternatyvos

Jei Jungtinių Tautų (JT) prognozės nemeluoja, iki amžiaus vidurio Žemės gyventojų skaičius išaugs trečdaliu: nuo 7,6 iki 9,8 milijardų. Šiems žmonėms reikės ne šiaip sau maisto; rinkos turės patenkinti augančios viduriniosios klasės gyvulinių ir žuvies baltymų paklausą. Žurnalo The Economist prognozėmis, vien per ateinantį dešimtmetį Azijoje jautienos vartojimas išaugs 44 procentais.

Galvijai atsakingi už klimato kaitą?

Šiuo metu mūsų planetoje gyvena 20 milijardų vištų, 1,5 milijardo galvijų ir 1 milijardas avių. Jų ganyklos užima ketvirtį viso Žemės paviršiaus. Jie suėda 30 procentų pasaulio augalinės masės, o dar labiau nei pašaro, jie reikalauja vandens (pavyzdžiui, norint gauti kilogramą jautienos reikia dešimt kartų daugiau vandens nei prireiktų užauginti kilogramui kviečių ar kukurūzų). Pasak JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos, galvijų auginimas atsakingas už 14,5 procentų žmogaus veiklos nulemtų šiltnamio efektą sukuriančių dujų.

Ar auganti žmonių populiacija gali rasti būdų atsisakyti mėsos, kaip pagrindinio baltymų šaltinio? Žinoma, visi galėtume tapti veganais. Tačiau bent jau aš neketinu atsisakyti steiko. Kita vertus, galėtume visus mums reikalingus baltymus gauti valgydami vabzdžius. Kai The Economist parašė, kad toks sprendimas pirmiausiai turėtų perkopti mūsų pasišlykštėjimo sieną, išsireikšta buvo gan švelniai.

Bilas Geitsas: turtingos šalys turėtų valgyti vien sintetinę jautieną

O gal mėsos galėtume užsiauginti mėgintuvėlyje? Šiomis dienomis Bilas Gatesas sulaukė kritikos už siūlymą visiems išsivysčiusių šalių gyventojams vartoti tik dirbtinę jautieną.  Vis dėlto, šia linkme jau žengti pirmieji žingsniai: B. Gatesas ir Richardas Bransonas investavo į dirbtinės mėsos gamybos startuolius, žadančius pagaminti jautienos bei vištienos iš gyvulinių ląstelių. Mokslininkai taip pat ieško būdų kaip genetiškai modifikuoti gyvūnus, padidinant jų raumenų masę, ir sumažinti veisiamų žuvų infekcijų skaičių.

Dar viena galimybė – efektyvesnis turimų resursų naudojimas. Naudos gali duoti Užsachario Afrikoje plintantys našūs pašaro gaminimo būdai bei skaitmeninė gyvulininkystė, kurios metodai užtikrina taupų vandens ir trąšų naudojimą. Kita šio proceso dalis susijusi su galvijų ir žuvų raciono permainomis. Pavyzdžiui 1990 m. 90 procentų Norvegijoje veisiamų lašišų buvo šeriamos žuvinės kilmės pašarais. 2013 m. šis skaičius sumažėjo dviem trečdaliais, nes paplito augalinės kilmės pašarų naudojimas. Taip pat galima ieškoti pakaitalų grūdams, kaip pagrindiniam galvijų maistui. Iš grūdiniuose pašaruose esančių baltymų tik 20 procentų tampa valgomais gyvulinės kilmės baltymais. Likusi dalis yra išeikvojama. Svarstomos ir kitos galimybės:

„Žemės ūkio milžinė Cargill kartu su Calysta, Kalifornijos firma, gaminančia pašarą iš gamtinių dujų, 2017 m. pradėjo didžiausios pasaulyje dujinės fermentacijos gamyklos statybą… Joje, metano dujomis maitinamos bakterijos metanotropai paverčiamos baltymų granulėmis, skirtomis šerti žuvis ir galvijus.  Panašiai galima panaudoti ir vabzdžius. Ant mėšlo ir organinių atliekų galima auginti muses ir lervas bei šerti jas, vietoj grūdų, žuvims ir vištoms.“

Svarstant visas šias galimybes svarbu nepamiršti, kad bado atvejų pasaulyje mažėja, nors per pastaruosius dešimtmečius žmonių skaičius išaugo tikrai ženkliai. Žmonių, kurie kenčia nuo neprivalgymo ir prastos mitybos mažėja tiek žiūrint į jų skaičių, tiek į jų nuošimtį nuo visų planetos gyventojų. Mes puikiai mokame pagaminti maisto. Gaila, mums prastai sekasi juo pasidalinti. Godumas, politinės krizės ir karai dažnai apsunkina maisto prieinamumą. Deja, net jei visi The Economist straipsnyje aprašomi sprendimai veiks kaip tikimasi, jie nesugebės išspręsti giliausių žmonijos problemų.

Marcusas Robertsas yra teisininkas ir Ouklando universiteto (Naujoji Zelandija) komercinės teisės lektorius.  Jis taip pat yra tinklaraščio mercatornet.com demografijos rubrikos redaktorius ir trijų vaikų tėtis.

Pabaiga: mėsos alternatyvos.