Santuoka daugeliui porų tapo laimingesnė, pilnesnė meilės bei išpildanti nei kada nors ankščiau. Taip yra pasakiusi Stephanie Coontz, garsi feministė bei istorikė, įsitikinusi, kad šiais laikais šeimyninis gyvenimas tampa vis geresnis ir laimingesnis. Bet progresas turi savo kainą. Kaip teigia Coontz: „santuoka taip pat tapo neprivalomu ir trapiu dalyku. Šios dvi pokyčių kryptys negali būti atskirtos.“ Kitaip tariant, sutuoktinis-sielos draugas dažniausiai turi savo galiojimo terminą.
Coontz požiūris, jog šiandien daugelis santuokų kokybiškos iš dalies todėl, kad į vedybinius įsipareigojimus žiūrime ne taip rimtai, kaip kadaise, yra paplitęs tarp progresyvių akademikų. […]
Jų požiūris atitinka tai, ką aš vadinu sielos draugo santuokos modeliu, pagal kurį santuoka pirmiausiai yra „intensyvus romantinis arba emocinis ryšys, kuris turi tęstis tol, kol yra pilnas laimės, teikiantis daug pasitenkinimo bei gyvybingumo.“
Trys išvados seka iš to, ką propaguoja Coontz:
1) Mums pavyko sukurti naują vedybinio gyvenimo modelį, kuris daugumai vyrų ir žmonų leidžia pasiekti neregėtas santuokos kokybės aukštumas.
2) Norint pasiekti šias aukštumas, mes turime pamiršti tradicinę santuoką. Nejausdami senos prievartos išlikti kartu „kol mirtis išskirs“, jausimės laisvi palikti „blogus“ vedybinius santykius ir taip išliks tik geros santuokos.
3) Skyrybos taps vis labiau įprastu dalyku, o mes vis dažniau nutarsime, kad santuoka turi tęstis tik tol, kol tęsiasi mūsų meilė, kur „meilė“ yra suprantama kaip pasitenkinimo jausmas, laimė arba savęs realizavimas.
Ką rodo duomenys?
Visgi Coontz yra teisi dėl vieno dalyko. Lankstus požiūris į vedybinį įsipareigojimą iš tikrųjų susijęs su didesne skyrybų rizika. Tiek istoriškai, tiek ir šiandienos pavyzdžiu galime matyti, jog skyrybos labiau populiarios tarp visuomenių ir asmenų, kurie mano, kad santuoka turi tęstis tol, kol ji teikia pasitenkinimo jausmą ar laimę. […]
Bet kaip su įsitikinimu, jog mažiau įsipareigojimų ir daugiau skyrybų sukuria aukštesnę likusių santuokų kokybę? Ar tai, kad „santuoka tampa nebūtina ir trapi“ padidina vedybinės palaimos tikimybę tiems, kam šiandien pavyksta susirasti savo antrąją pusę? […]
Deja 1970-ųjų skyrybų revoliucija JAV ir laikotarpis iš karto po jos parodė, kad vidutinė santuokos kokybė iš tiesų reikšmingai sumažėjo. […]
Labiausiai šokiruoja tai, kad 1970-aisiais, kai vis mažiau amerikiečių tuokdavosi, o daugelis tariamai nevykusių porų skirdavosi, santuokų kokybė, pagal progresyviąją logiką, turėjo pagerėti. Kitaip tariant, likusios poros – visų santuokų grietinėlė – turėjo būti ypatingai laimingos. Tikrovėje matome tai, kad laimingų sutuoktinių sumažėjo iškart prasidėjus skyrybų revoliucijai. […]
Progresyviojo požiūrio šalininkai iš tikrųjų nenumato vieno svarbaus aspekto: jei visi aplink jus – jūsų tėvai, geriausi draugai ar sesuo – skiriasi, iškyla pavojus jūsų pačių (pasi)tikėjimui savo santuoka. Mes matome tai, kas vyksta mūsų draugų ir giminių gyvenimuose ir tai daro įtaką mūsų požiūriui į savo pačių vedybinį gyvenimą. Nerimas dėl savo santuokos ateities sumažina emocinio saugumo jausmą bei norą emociškai investuoti į savo santykius ir santuokinę laimę. […]
Sociologų Paulo Amato ir Stacy Rogers atliktas tyrimas su daugiau nei tūkstančiu vyrų ir žmonų tai tik patvirtina:
Žmonės, kurie laikėsi palankesnio požiūrio į skyrybas, dažniau išgyvendavo santykių pablogėjimą, kai tuo tarpu tie, kurie į skyrybas žiūrėjo kritiškai, dažniau patyrė vedybinio gyvenimo pagerėjimą arba bent jau sulėtindavo santuokos kokybės blogėjimą.
Taigi, nėra pagrindų manyti, jog neapibrėžti santuokiniai įsipareigojimai atves prie laimingesnės santuokos. Visiškai priešingai. Mes matome, jog vyrai ir žmonos, kurie pasirenka klasikinį santuokinį įsipareigojimą, būna labiau patenkinti savo šeimyniniu gyvenimu.
Skaityti visą tekstą (anglų k.)
W. Bradfordas Wilcoxas, Virdžinijos universiteto sociologijos profesorius, yra Šeimos studijų instituto vyresnysis bendradarbis ir Amerikos verslo instituto mokslinis bendradarbis.
Pabaiga: sielos draugas.