Neapibrėžti santykiai: laiko ir emocijų švaistymas?

Vienas iš dalykų, kuriuos labiausiai vertinau, pradėjusi draugauti su savo sužadėtiniu, buvo tai, kad žinojau, kas iš tikrųjų vyksta. Jis pakvietė mane pavakarieniauti ir pavadino tai pasimatymu. Kai artimiau susipažinome jis pasiprašė būti mano vaikinu, ir mes atvirai aptarėme kur juda mūsų santykiai. Argi tai nėra daug geriau, nei mėnesių mėnesius svarstyti ar pasikartojantys flirto momentai reiškia ką nors daugiau? Ar tai ne geriau, nei klausti vaikino po pasivaikščiojimo parke, ar mes ką tik buvome pasimatyme ar ne? (Taip, sykį aš uždaviau tokį klausimą). Aš tikrai manau, kad aiškumas santykiuose yra aukso vertės, tačiau įtariu, kad mūsų kultūroje neapibrėžti santykiai yra norma.

Štai kodėl taip nudžiugau perskaičiusi „NY Times“ straipsnį pavadinimu: „Be etikečių lengviau. Ar tikrai?“. Straipsnio autorė Jordana Narin pasakoja istoriją apie „savo Džerį“, arba, kitaip tariant, savo neapibrėžtą ketverių metų romaną. Romaną, kuris niekada niekur nevedė, bet vis tvyrojo ore SMS žinučių, pusiau atsitiktinių susitikimų ir niekada neišsakytų jausmų pavidalu. Neskamba labai sveikai, ar ne?

Mūsų kultūroje, kita vertus, populiaru manyti, kad etiketės nereikalingos. Aš daug kartų kalbėjau apie tai su įvairiais žmonėmis, ir nesutikau daug bendraminčių. Man vis kartodavo, kad santykio apibrėžimas tiesiog sukuria nereikalingą spaudimą, kad turėčiau atsipalaiduoti ir leisti įvykiams tekėti savo vaga (keista, nes paprastai aš esu gana atsipalaidavusi) ir kad mažiau įsipareigojusi santykių pusė turi daugiau galios (vaje, visai pamiršau, kad romantiniai santykiai yra kova dėl galios).

Kaip jau suprantate, manęs neįtikina nė vienas iš šių argumentų, todėl leiskite pasakyti, ką, mano galva, reiškia ilgą laiką neapibrėžti santykiai.

Nepagarba sau ir kitam

Nemanau, kad suklysiu sakydama, jog galimai romantiškų santykių neįvardijimas (kuomet tai trunka reikšmingą laiką) reiškia nepagarbą sau ir kitai pusei. Argi elementarus mandagumas nereikalauja būti sąžiningu su kiekvienu žmogumi, ypač kai kalba sukasi apie širdies reikalus?

Nesveikas emocinis prisirišimas

Galiu tik spėlioti, kaip emociškai vargintų 100% pastangų ir energijos atidavimas žmogui, kuris, tarsi kuria santykius su tavimi, tarsi jų nekuria. Jūsų gražūs jausmai vienas kitam (ar bent jau iš vienos pusės) neturi saugumo ir, atvirai kalbant, bet kuriuo metu gali būti atmesti. Galiausiai visas tas neišvengiamas stresas ir nerimas nežinant ko tikėtis arba viliantis kažko daugiau – tai tikrai neprideda emocinės sveikatos.

Žmogaus laikymas priemone

Neapibrėžti romantiniai santykiai diegia kelis nesveikus įpročius. Pirmasis – naudotis žmonėmis: argi nepatogu mėgautis santykių privalumais neįdedant didesnių pastangų ir neįsipareigojant? Dar gali atsirasti įprotis niekuomet neatsisakyti nei vienos galimybės – kaip „malonu“ atsiduoti kam nors, kas visada ieško ko nors geresnio! Jauni žmonės pernelyg dažnai mano, kad laisvė tai galimybė rinktis iš kuo daugiu variantų, o ne galimybė būti ištikimam laisvai priimtam sprendimui.  Vis dėlto, ilgalaikėje perspektyvoje daug labiau išlaisvina antrasis variantas.

Klampi pabaiga

Tarkime, galiausiai nusprendėte, kad norite nutraukti nesveikus, niekur nevedančius santykius.  Tačiau, kaip nutraukti santykius su žmogumi, su kuriuo tarsi niekada ir nebuvote pora? Kaip liūdėti dėl nepavykusių santykių ir iššvaistyto laiko, kai visą laiką apsimetėte, kad santykių tarsi nebuvo? Man atrodo, kad viskas, ką gali duoti ilgalaikiai, neapibrėžti romantiniai santykiai tėra laiko švaistymas, sudaužyta širdis ir intymumas suteiktas kažkam, kas galbūt to visai nenusipelnė.

Tamara El-Rahi yra žurnalistė ir asocijuota portalo mercatornet.org redaktorė.

Pabaiga: neapibrėžti santykiai.