Siaubo filmai: baisiausia dalis – visai ne siaubo elementai

Jų kuriama be galo daug, jie kelia adrenalino bangas ir yra ryškus popkultūros atributas, ypač kalbant apie paauglių pasaulį. Vien JAV 2021 m. sukurti 49 nauji siaubo filmai, už kurių bilietus Šiaurės Amerikoje žiūrovai paklojo gerokai virš pusės milijardo JAV dolerių.  Tokių filmų rinka išties milžiniška, tačiau būtų naivu manyti, kad jų paklausa rodo šiuolaikinių siaubo filmų vertę.

Pirmiausia leiskite pasiaiškinti; tikrai neketinu auginti savo vaikų šiltnamyje. Kai ateis laikas, mielai jiems parodysiu tokius filmus kaip „Betmeno trilogija“, „Šindlerio sąrašas“, net „Emilės Rouz egzorcizmas“.

Augau žiūrėdama „Žiedų valdovą“, kuriame tikrai netrūksta fantastinių būtybių, beje, daugiau blogų nei gerų. Pažvelgus jos atrodė tarsi įsikūnijęs blogis – kraugeriškos, groteskiškos. Tačiau jų kūrėjai turėjo kitokių tikslų nei primityvus šokiravimas ar, blogiau, nihilistinis gėrio neigimas. Siaubingi „Žiedų valdovo“ Nazgûl ar kraują stingdantis Amono Goetho personažas iš „Šindlerio sąrašo“ – atvirkščiai – yra kovos tarp gėrio ir blogio alegorijos.

Filmai be herojų

Pirma, nesame biologiškai ir psichologiškai parengti ilgą laiką stebėti trauminių situacijų, siaubo ar žmogaus žiaurumo – ypač, kai siužete trūksta teigiamo herojaus su kuriuo galėtume tapatintis ir juo kliautis. Kartą paauglystėje pažiūrėjau vieną tokį filmą ir buvau atgrasyta visam gyvenimui. Ironiškai kalbant, tą filmą buvo galima įvertinti aukščiausiais balais kaip išskirtinį žanro pavyzdį.

Beje, tuo pat metu žiūrėjau ir „Šindlerio sąrašą“. Kodėl peržiūrėjus šią siaubingų scenų kupiną juostą neaplankė panašūs jausmai? „Šindlerio sąrašo“ tikslas – ne pigūs adrenalino pliūpsniai; filmas buvo sukurtas tam, kad papasakotų apie visai nesenos istorijos faktus ir jų sūkuryje atsidūrusius žmones, apie kultūringų žmonių virtimą monstrais. Filmo siaubingos akimirkos, vis dėlto švietė ir davė savo pamokas.

Tokio pobūdžio filmai – istorinės dramos, mitinės alegorijos, trileriai – dažniausiai pasakoja apie atpirkimą, suteikia nors lašą vilties, parodo didvyriškumą. Jie dažnai vaizduoja kilnų žmogų, stojantį prieš kitų vykdomus žiaurumus, kuriems neretai prijaučia ir daugiau žmonių.

Siaubo filmai kuriami kitkam. Vienintelis tikslas – kelti siaubą, šoką, sutrikdyti; nė nesistengiama kalbėti apie atlygį už bloga. Paprastai ten jokio didvyrio nebūna – nebūna nei betmenų, nei oskarų šindlerių, tik daugybė sadistinių mirčių, ir galiausiai uždanga nusileidžia.

Pigus tikrų emocijų pakaitalas

Antra; amerikiečių sociologas Brene Brownas, akcentuojantis emocinės stimuliacijos poreikį, sako:

Norime žiūrėti siaubo filmus tam, kad išjudintume savo emocijas, nes kai būname emociškai atbukę, bet norime ką nors pajausti, mums reikia stiprios stimuliacijos, tačiau taip pajaustos emocijos yra klastotės, jos mūsų nieko neišmoko nei apie mus pačius, nei apie pasaulį.

Galime save apgaudinėti manydami, kad žiūrėdami baisų filmą labiau subręsime ir patobulinsime įprastas emocijas, bet, kaip aiškina Brownas, siaubo filmai sukelia emocines reakcijas, kurios su tikrove nesusijusios. Todėl jos vienu metu gali įteigti neracionalių baimių ir nujautrinti žiūrovus, šiems susidūrus su tikromis traumomis ar krizėmis. […]

Pažįstu suaugusių žmonių, sakančių, jog galėdami atsukti laiką atgal, kai kurių siaubo filmų nė nebūtų žiūrėję, nes kartą pamatyti tokie vaizdai įsirėžia į žiūrovo atmintį ir gali išprovokuoti neigiamas asociacijas tam tikrų žmonių ar vietų atžvilgiu, nors pažiūrėjus kitokių istorijų ar žanrų tos asociacijos galėtų būti pozityvesnės (ir tikslesnės).

Tikiuosi auginti savo vaikus taip, kad tam tikru metu jie sužinotų apie tikrus siaubus, kuriuos, kaip jau įrodyta, žmonės geba sukurti, bet tuo pačiu mano vaikai sužinos ir apie didvyrius, kurie toms blogybėms priešinosi ir jas įveikė. Kitaip tariant, noriu, kad jie matytų pasaulį tokį, koks yra, kuriame viltis, teisingumas ir asmeninė drąsa yra labai tikros ir galingos jėgos, siekiančios gėrio.

Žiūrint siaubo filmus būtų sunku siekti tokių tikslų, mano vaikų požiūrį į šį pasaulį temdytų visa persmelkiantis šešėlis. Joks adrenalino pliūpsnis nėra vertas tokios kainos. Mūsų namuose nėra vietos siaubo filmams.

Veronika Winkels yra trijų vaikų mama, žurnalistė ir kultūros kritikė, gyvenanti Melburne (Australija)