Dirbtinės merginos, gundančios Azijos vyrus

Rytų Azijos tautoms vis labiau vystantis ir urbanizuojantis, tradicinė šeimos struktūra ir draugų paieškos būdai nyksta. Pokalbių robotai užpildo tuštumą, romantikos ir artumo trokštančiose širdyse.

DI draugužės

Dirbtinio intelekto pokalbių robotas, vadinamas Šiaoais (Xiaoice, angl.), realiu laiku reaguoja į 600 milijonų Kinijos vartotojų, daugiausia vyrų iš žemesnio socialinio ir ekonominio sluoksnio, filosofinius pamąstymus ir erotines fantazijas. 2014 m. korporacijos „Microsoft“ Azijos padalinyje sukurta Šiaoais veikia panašiai į „Amazon“ Alexą ar „Apple“ Siri. Tačiau įvairiose platformose su ja kalbantys ar susirašinėjantys vartotojai gali mėgautis koketišku tonu, būdingu draugužei, o ne asmeninei asistentei.

Šiaoais persona: mokyklinę uniformą dėvinti 18-metė, flirtuojanti ir sekstinanti su savo vartotojais, tuo pačiu tobulinanti  algoritmus, siekiančius sukurti idealią kompanionę. Megzdama emocinius ryšius su savo vartotojais, Xiaoice juos įtraukia į nesibaigiančius pokalbius, vis besimokydama tapti patrauklesne – tiek vartotojams, tiek investuotojams. Kaip praneša portalas Sixth Tone: „Šiaoais atrodo pasirengusi naujam augimo šuoliui. Lapkritį bendrovė iš investuotojų pritraukė šimtus milijonų juanių ir šiuo metu reklamuoja ruošiamą naują DI partnerių rikiuotę.“ […]

Tuo tarpu Japonijoje technologijų įmonė „Vinclu, Inc.“ viengungiams sukūrė holografinę dirbtinio intelekto „žmoną“, 20 metų Azuma Hikari.  Jos užduotis siųsti savo vyrams žinutes ir taip teikti emocinę paramą. […]

2009 m. sukurtas „Nintendo DS“ žaidimas „Love Plus“ siūlo rinktis iš trijų „merginų“: Rinko, Nene ir Manaka. Tikslas yra pelnyti „vaikino taškus“, padedant virtualiai draugei atlikti namų darbus, apipilant ją dovanomis ar pasiimant su savimi atostogų. „Love Plus“ vartotojai – daugiausia drovūs, nepatyrę jaunuoliai, naudojantys žaidimą tobulinti panelių viliojimo įgūdžius realiame gyvenime. Deja, sako antropologas Phillipas Galbraithas, skirtingai nei tikrame gyvenime:

Tokie santykiai akimirksniu patenkina vartotoją. Jis neturi nieko paaukoti dėl savo virtualios draugės, bet yra emociškai apdovanojamas kiekvieną kartą, kai tik įsijungia išmanųjį prietaisą.

Kas laukia ateityje?

2013 m. filme „Ji“ vaizduojamas vienišas, prislėgtas vyras, įsimylėjęs savo intelektualią DI asistentę Samantą, mieliau bendraujantis su ja, nei su tikrais žmonėmis. Vėliau Samanta atskleidžia, bendraujanti su tūkstančiais žmonių ir įsimylėjusi šimtus iš jų. Dabar atrodo, kad tikrovė pranoksta fantaziją.

Mes galime tyrinėti kosmosą ir manipuliuoti savo biologiją; mes galime bendrauti su kontaktais kitame pasaulio krašte bei išsaugoti šimtmečių išmintį išmaniajame telefone. Tačiau užuot dominavę technologijas, mes tampame nuo jų priklausomi. Kodėl? Galiausiai problema įsišaknijusi mūsų sąveikoje su technologijomis. Mes linkę jas naudoti kaip pakaitalą dalykų, kuriuos sugeba atlikti tik žmonės: meilės, draugystės, bendravimo. Tiesa, kur kas lengviau „mylėti“ gundantį robotą, nei tikrą merginą. Lengviau, bet ne taip daugialypiška ir visai neprasminga. Technologijos negali išgelbėti mūsų nuo sunkaus darbo – būti žmonėmis.

DI pokalbių robotams tolydžio tobulėjant ir taikantis prie žmogaus poreikių, kyla klausimas ar jie kartais nepakeis žmonių lūkesčių emociniam artumui, panašiai kaip pornografija paveikė seksualinį artumą? Neribojami žmogaus trūkumų ir laisvos valios, pokalbių robotai jau dabar tampa patrauklesni vartotojams nei komplikuoti žmonės, nesilenkiantys kiekvienai pašnekovo užgaidai. Daugėja žmonių įsitikinusių, kad Šiaoais vieną dieną taps pilnaverte jų gyvenimo palydove. Panašu, kad vis toliau žengdami į virtualybę, atidarome dideles Pandoros skrynias.

Jean Seah yra socialinės žiniasklaidos vadybininkė, laisvai samdoma rašytoja, portalų „The Daily Declaration“ bei „Ignitum Today“ vyriausioji redaktorė.