Rizika siekiant karjeros: diletantas žino, ką gali, o profesionalas – ko negali

Mindaugas Gelūnas

Gyvename nuolatos didėjančių galimybių eroje (bent jau taip atrodo) ir dažną sykį norint pagerinti gyvenimo kokybę tiesiog ,,sveika” rizikuoti. Šis teiginys be abejo nėra nenuginčijama tiesa, nes ir galimybės didėja ne visiems vienodai, ir rizika ne kiekvienam prie širdies. Ne kiekvienas esame avantiūristiško būdo, lygiai kaip ir nevienodas mūsų socialinio aktyvumo laipsnis ir gebėjimas prisitaikyti prie įvairių situacijų. Tad kas yra rizika siekiant karjeros: privalumas, trūkumas ar neišvengiamybė?

Tyrėjai dažniausiai šitaip klasifikuoja riziką:

  1. Tiesiogiai priimama rizika, kuri yra instinkto, intuicijos ir patirties derinys. Tai yra vertinimu paremtas rizikos tipas. Pvz., rizikos įvertinimas kasdieną pereinant gatvę.
  2. Rizikos suvokimas mokslo pagalba, kuomet plika akimi neįžvelgiamą riziką padeda pastebėti ir sukontroliuoti fizikai, chemikai, biologai, daktarai, inžinieriai, statistai ar epidemiologai.
  3. Yra trečia gerokai didesnė ir sudėtingesnė kategorija. Daugiau nei prieš aštuoniasdešimtį metų Frankas Knightas savo klasikiniame veikale „Rizika: Nežinomybė ir Nauda” teigė taip: ,,rizika” tai kuomet tu žinai galimybes ir ,,nežinomybė”, kuomet jų nežinai. Paskutinioji kategorija galėtų būti įvardijama kaip tariama arba virtuali rizika.

Trečiasis punktas bene labiausiai taikytinas rizikai karjeroje. Štai, ką mano psichologas Algimantas Smailys.

Psichologas Algimantas Smailys (foto: kastu.lt)
Ar dažnai rizika padeda padaryti karjerą?

Liaudyje yra patarlė: „aukštai šoksi, žemai krisi”. Karjeros pasaulyje, tai gali reiškia, kad jeigu šoki per kelis karjeros laiptus, yra daug šansų, kad turėsi problemų. Gali būti labai sėkmingas vadovas žemesniame lygyje, tačiau palypėjęs keliomis pakopomis aukščiau pasirinkti visiškai neteisingą strategiją. Tie dalykai, kurie padėjo dirbant žemesniame lygyje gali tik trukdyti aukštesniame, jei to nesuvoki.

Pirmą kartą tyrimai buvo atlikti Jungtinėse Valstijose, kuomet buvo stebimi jauni specialistai, ir sėkmingesni pasirodė tie, kurie darė karjerą palaipsniui. Jie užima aukštesnius postus ir dirba sėkmingiau nei tie, kurie staiga ,,iššoka”.

Nors, žinoma, tai nėra šimtaprocentinė taisyklė. Tam tikri šuoliai yra kartais būtini ir turbūt neišvengiami. Ir, žinoma, reikalingas tikėjimas, nes negali žinoti, kas bus. Taigi, laimi tie, kurie labiau tiki. O tikėjimas turi būti kažkuo paremtas, geriausia – patirtimi.

Ar žmonės mokosi įvertinti savo realias galimybes?

Čia priklauso koks žmogus. Aišku, labai svarbu yra įvertinti, realias galimybes, kitaip sakant, faktus. Sunkiau įvertinti savo potenciją: „Ar galėsiu?” Plika akimi matyti tendencija, kad labiau rizikuoja mažiau savo atžvilgiu kritiški žmonės. Tyrimai rodo, kad profesionalai yra atsargesni. O kuo skiriasi profesionalas nuo diletanto? Diletantas žino, ką gali, o profesionalas žino, ko negali. Žino savo ribas.

Diletantas nesuvokia savo ribų, nebežino kur jam sustoti. Diletantai dažnai mano, kad viską žino. Nors pagal mano žargoną, kai žmogus mano, kad jis viską žino, tai jis iš tikrųjų nežino, ko nežino. Sakysim, kai pradinukas išmoksta rašyti ir skaičiuoti jį apima jausmas, kad daugiau nėr čia ką mokytis. Antras momentas – kai baigia vidurinę. Pats atsimenu, kai atrodė, kad šitam pasauly viskas yra aišku. O kai paskui ateina laikas veikti, tada pamatai, kad viskas yra kiek kitaip.

Ar rizikavimas nepainiojamas su paprasčiausiu agresyvumu?

Žemesnio lygio vadovams agresyvumas kaip tik yra gerai. Toks vadovas ,,spaudžia” tiek apačią, tiek viršų. Tačiau kai pereini aukščiau – ši strategija jau nebetinka. Jeigu žmogus, grubiai tariant, padarė karjerą agresyvumu, tai aukštesniame lygyje jis, tikėtina, bus destruktyvus.

Kokio amžiaus rizikuojama mažiausiai?

Čia tik mano manymu: kai yra didžiausia kompetencija. Maždaug tarp 35 ir 50 metų. Kai ganėtinai lankstus protas ir pakankamai supranti, ko nesupranti. Kai žmogus potencialiausias profesionalas. Nors čia greičiau Lietuvos atveju. Ten, kur žmonės gyvena ilgiau negu Lietuvoje, tos ribos apytikriai 45 – 60 metų. Tada žmogus daugiausiai duoda, nes jam reikia mažiau imti, mažiau mokytis.

Ačiū už pokalbį.

Pabaiga: rizika siekiant karjeros.

Jums gali patikti

Norėdami Jums suteikti aukščiausio lygio paslaugas ir suasmeninti Jūsų patirtį mūsų svetainėje, naudojame slapukus. (angl. „cookies“). Plačiau apie tai: privatumo politika

The cookie settings on this website are set to "allow cookies" to give you the best browsing experience possible. If you continue to use this website without changing your cookie settings or you click "Accept" below then you are consenting to this.

Close