fbpx

Santuokos gėris – tik pasiturintiems ir sėkmingiems?

 | Tamara El-Rahi

Ar teisinga, kad santuokos privalumais naudojasi tik aukštesnės viduriniosios klasės poros, o visiems kitiems peršama menkavertė gyvenimo susidėjus alternatyva? Tai yra vienas iš klausimų, kuriuos kelia neseniai paskelbta Socialinio teisingumo centro JK ataskaita apie nenykstančią šeimos struktūros svarbą. Susituokę tėvai yra dvigubai labiau linkę neišsiskirti, nei panašios sugyventinių poros.  Nenuostabu, kad ir jų vaikai  išlošia iš daugybės tokio stabilumo teikiamų naudų, nuo geresnės psichinės sveikatos iki retesnių susidūrimų su teisėsauga.  Kodėl, tuomet santuokos gėris nėra skleidžiamas tarp labiau pažeidžiamų asmenų, taip, kaip skleidžiamos sveikos gyvensenos ar aplinkosauginės idėjos?

Tyrimo ataskaitos įžanga viską gerai apibendrina:

Šeimos nestabilumo pasekmės kelia nerimą; o santuokos teikiama nauda yra akivaizdi. Todėl stebina tai, kad politikos formuotojai nuolat tapatina santuoką ir bendrą gyvenimą. Kalbėdama apie šeimos struktūrą, įskaitant ir duomenų apie namų ūkius rinkimą, vyriausybė ir toliau neatskiria šių kategorijų – „susituokusių“ ir „sugyvenančių“. Oficiali tyla šiuo klausimu siunčia žinią, kad santuoka ir bendras gyvenimas gali vienas kitą pakeisti. Duomenys, vienok, aiškiai rodo, kad šios dvi struktūros lemia labai skirtingus rezultatus.

Kokie yra šie rezultatai? Aukščiau minėtame tyrime nurodoma, kad tėvams kohabituojant (gyvenant susidėjus), jų vaikai sunkiau pasiekia kognityvinę brandą, demonstruoja daugiau agresijos ir asocialaus elgesio, didesnę tikimybę įsitraukti į nusikaltimus ar vėliau smurtauti savo šeimose, taip pat pasiekia prastesnius rezultatus mokykloje.

Prastų rezultatų neišvengia ir patys tėvai: jie patyria daugiau psichologinių sunkumų ir turi daugiau nesveikų įpročių. Tuo tarpu susituokusios poros yra ir sveikesnės, ir labiau linkusios prasmingai bendrauti tarpusavyje bei su artimaisiais.

Kohabitavimo danžnis Vakarų pasaulyje pastaruoju metu ima priminti pandemiją. Australijoje, pavyzdžiui virš 80 proc. porų gyveno kartu iki santuokos, palyginti su vos 16,0 proc. tokių porų 1975 m. Nėra jokių abejonių, kad dabar tai tapo norma.  Tačiau, kaip rašoma šiame „Sydney Morning Herald“ straipsnyje, „gyvenimas susidėjus nesuteikia tokio pat laimės, pasitikėjimo ir gerovės lygio, kurį gali suteikti santuoka“.

Deja, visur susiduriame su „išbandyk prieš pirkdamas“ mentalitetui – tai dažnai matau tarp savo bendraamžių. Ir nors gyvenimas kartu gali pasirodyti kaip būdas išvengti vedybų su netinkamu žmogumi, dauguma taip gyvenančių nesupranta, kad iš tikrųjų efektas yra atvirkštinis: susidėjus ilgam įklimpstama į supančiojančius ir nestabilius santykius.

CSJ tyrimo autoriai ragina vyriausybę sąžiningiau atskirti santuokas nuo partnerysčių ar kitų mažiau įpareigojančių gyvenimo formų, kad poros galėtų priimti sprendimus labiau pagrįstai ir apgalvotai.  Bent jau aš visiškai sutinku su tokia rekomendacija.

Tamara El-Rahi yra žurnalistė ir asocijuota portalo mercatornet.org redaktorė. 

Pabaiga: santuokos gėris.

Jums gali patikti