Tapatybės kliedesiai: automechanikas nori, kad jį laikytų 6 metų mergaite

Sensacijų besivaikanti bulvarinė spauda kartais primena narkomaną, kuriam reikia vis didesnės dozės.  Tai kas vakar versdavo skaitytojus aikčioti šiandien sukelia žiovulį.  Ta prasme lytinės ar kitokios tapatybės kliedesiai yra niekada neišsenkantis turinio šaltinis.  Bruceas / Caitlina Jenneris yra 65 metų vyras, laikomas 45 metų moterimi. Kaip be galo passé.  Kas toliau?

Toliau – Paulas Wolschtas, 52 metų kanadietis, autoserviso mechanikas, vedęs ir turintis septynis vaikus.  Reikalas tame, kad Paulas nusprendė, jog jis yra Stefonknee Wolscht – šešiametė mergaitė su marga suknele, gyvenanti su įtėviais ir žaidžianti su jų anūkais. Stefonknee mėgsta spalvinti ir žaisti su lėlėmis.

Po daugiau nei 20 metų santuokos Paului banymas tapti mergaite nepasirodė lengvas. Jo žmona, iš pradžių palaikiusi savo vyro pomėgį rengtis moteriškais drabužiais, galiausiai nepritarė lyties keitimui ir paprašė jo išsikraustyti iš namų. Jis neteko darbo ir kelis mėnesius gyveno benamių prieglaudoje. Du kartus bandė nusižudyti.

Dabar Paulas / Stefonknee sako, kad pagaliau jaučiasi laimingas ir paaiškina, kodėl pasirinko būti vaiku:

Negaliu paneigti, kad buvau vedęs. Negaliu paneigti, kad turiu vaikų. Tačiau dabar žengiau į priekį ir tuo pačiu grįžau į vaikystę. Šiuo metu tiesiog nenoriu būti suaugęs.

Turiu mamytę ir tėvelį – įtėvius, kurie visiškai pritaria, kad esu maža mergaitė. Jų vaikai ir anūkai mane visiškai palaiko.

Interviu metu Paulas / Stefonknee pabrėžia norą pabėgti nuo suaugusiųjų gyvenimo atsakomybių:

Tai mane išlaisvino nuo skausmo. Kadangi esu šešerių metų, man nereikia galvoti apie suaugusiųjų reikalus. Vis dar geriu kavą, vairuoju automobilį ir net savo traktorių, tačiau vairuoju traktorių kaip mažas vaikas…

Savo mintyse esu maža mergaitė. Man niekada nebuvo leista būti maža mergaite, todėl dabar pildau tą mažos mergaitės patirčių rezervuarą…

Turiu tikrai gražių drabužių ir man nereikia elgtis pagal savo amžių. Taip neturiu susidurti su realybe, kuri buvo mano praeitis, nes tai skaudėjo…

Turiu daugybę draugų, kurie nori žaisti… Tiesiog atsipalaiduoju. Kai kurie žmonės griebiasi narkotikų, įvairių fetišų, vaistų ar terapijos, tačiau aš tiesiog atsipalaiduoju ir nustoju galvoti apie suaugusiųjų reikalus…

Paulas / Stefonknee vis dar turi užsidirbti pragyvenimui, todėl dirba sniego valytuvo vairuotoju (tuo pat metu dėvedamas suknelę). Tačiau laisvalaikiu jis grįžta prie mergaitiškų užsiėmimų ir žiūri animacinius filmus.

Šią istoriją aprašiusio dienraščio „Daily Xtra“ reporteris kalab labai pozityviai ir teigia, kad Stefonknee galėtų įkvėpti kitus transseksualus, kurie bijo prisipažinti apie savo troškimus. Tačiau net ir karščiausi transseksualų ideologijos šalininkai turi jausti, kad Stefonkė Wolscht yra nepatogi jų siekių iliustracija.

Pirma, jei sutinkame, kad Paulas gali tapti Stefonknee, tai ar apskritai egzistuoja kokios nors tapatybės apibrėžimo ribos? Jei 52 metų vyras gali pareikalauti aplinkinių, kad jį priimtų kaip šešiametę mergaitę, ar vieną dieną jis gali pareikalauti pripažinimo kaip Labradoro retriveris? Arba ar gali keturiolikmetis jaunuolis gali pareikšti esąs 74 metų našle ir reikalauti „užtarnautos“ pensijos? Wolscht atvejis rodo, kad keistoms žmonių fantazijoms nėra ribų. Kadangi visuomenė akivaizdžiai negali jų visų patenkinti, kur transseksualų ideologai siūlo nubrėžti ribą? Ir apskritai, ar tokia riba yra įmanoma?

Antra, ar reikėtų gerbti Wolscht pasirinkimą žvelgiant etiniu požiūriu? Jis egocentriškai nusekė paskui savo fantaziją ir paliko žmoną bei septynis savo vaikus. Taip pat žiūrint iš pasekmių Paului / Stephonknee taško, jis kurį laiką buvo benamiu ir vos nusižudė.  Kad ir kaip būtų, jo lytinės ir amžiaus tapatybės kliedesiai sukėlė daug skausmo šiam žmogui ir jo artimiesiems.

Trečia, Wolscht istorija patvirtina įtarimą, kad įsitikinimas jog gimei „ne savo kūne“ yra psichikos sutrikimas, o ne teisėtas ženklas pasirinkti kitokį gyvenimo būdą. Visi mes vienaip ar kitaip kenčiame. Tačiau bėgimas nuo „didelių žmonių reikalų“, susijusių su realybe, menkina mus kaip žmones. Stephonknee reikia psichologo pagalbos, o ne viešo pripažinimo.