Savo istorija apie kovą su „woke“ kultūra ir pasiryžimą auklėti savo vaikus pagal tradicines vertybes, dalijasi Katy Faust ir Stacy Manning – dvi tvirtų, konservatyvių pažiūrų, krikščionės mamos iš Amerikos. Jos gyvena Seatle – viename iš labiausiai šios kultūros paveiktų miestų. Tokia aplinka įpareigoja auklėti savo vaikus moraliai teisingai, kad šie galėtų atsilaikyti prieš „woke“ kultūros skleidžiamas „tiesas“. Naujai pasirodžiusioje knygoje šios mamos dalijasi asmeninėmis patirtimis apie tai kaip atkaklūs tėvai gali įveikti „woke“ kultūrą.

Palaikomos savo vyrų, pripažįstančių tokias pat vertybes, jos pateikia detalų planą ir kviečia tėvus juo sekti. Jų vaikai – nuo jauniausių pradinukų iki universiteto studentų. Knygoje „Kaip užauginti konservatyvius vaikus „woke“ mieste“ jie dalijasi asmeniniais liudijimais, rodančiais, kad tėvams itin sėkmingai pavyko įvykdyti savo tikslą.
Vis dėlto už šios sėkmės slypi daug sunkaus darbo ir atsidavimo; budraus ir tikėtina intensyvaus auklėjimo daigai. Autorės aiškiai pabrėžia, kad patys tėvai turi tapti ta „mokymo programa“. Tėvų pavyzdys, užtikrintumas, bendravimo įgūdžiai ir, ypač svarbu, jų prieinamumas – nepakeičiami norint, kad vaikai priešiškoje kultūroje laikytųsi aukštai iškėlę galvas.
„Prieinamumas“ – tai daugiau nei tik buvimas šalia, kai vaikai turi poreikį pasidalyti kažkuo su tėvais. Tai taip pat reiškia atvirumą ir ramų reagavimą į bet kokius netikėtus pranešimus ar pasisakymus, kuriuos atžalos gali parsinešti namo iš mokyklos ar kitų užsiėmimų. Toks tėvų veikimo būdas padeda užtikrinti, kad bendravimas išliks atviras, o vaikai žinos, kad gali mamai ir tėčiui pasakyti bet ką, nesukeldami isterijos ar panikos.
Šios ugdymo filosofijos esmė yra ta, kad tėvai turi suteikti savo vaikams erdvės laipsniškai ugdytis savarankiškumą, kai tėvų vaidmuo iš gynėjo ir mokytojo virsta gerbiamu patarėju. Autorės apibendrina savo ugdymo metodą kaip procesą, kurio metu palaipsniui pereinama į aukštesnį lygį – nuo „tu žiūrėk, aš darau“ iki „mes darome kartu“, nuo „tu darai, aš žiūriu“ iki „tu darai pats“, nebent nori pasitarti.
Tvirtas pagrindas
Vienas labai svarbus aspektas yra kritinio mąstymo ugdymas. Jis suteikia konservatyvių pažiūrų vaikams pranašumą prieš bendraamžius, paveiktus madingų doktrinų, grįstų „jausmais, o ne faktais“. Tokie jaunuoliai stebėtinai lengvai yra nušluojami nuo kelio, kai susiduria su tvirtais faktais ir logika. Visgi pasitaiko, kad net nepaisant aiškiai išdėstytų faktų, jaunas žmogus atsitrenkia tarsi į sieną. Pavyzdžiui susidurięs su šališku mokytoju, akivaizdžiai palankiu vaikams iš liberalių, „pažangiomis“ teorijomis gyvenančių šeimų. Esant tokiai situacijai, jaunam žmogui yra sunku atsilaikyti, ypač, kai jam oponuoja suaugęs žmogus.
Visgi užduotis paruošti vaikus pasipriešinti „woke“ kultūros marazmams turėtų prasidėti gerokai anksčiau, už diskusijas klasėje. Tiesą sakant, tai reikia pradėti daryti dar ikimokykliniame amžiuje. Tėvai turi pirmiau už mokyklą ar bendraamžius „laimėti savo vaikų širdis“ ypač kalbant apie jų požiūrį į šeimą, kaip ji buvo suvokiama per amžius. Idėjiniai priešininkai taip pat puikiai žino ankstyvo įsikišimo į vaikų auklėjimą svarbą, todėl konservatyvių pažiūrų tėvai turi imtis šių temų ir pokalbių kuo anksčiau, nors gal pasąmoningai ir norėtų jas atidėti kol vaikai gerokai paaugs.
Nuo tada, kai vaikai pradeda stebėti aplinką, tėvai turėtų ieškoti galimybių mokymui. Pasakojimai apie garbingą valstybės istoriją ir pasiekimus, pasakojimai apie šventuosius ir bibliniai pasakojimai – visa tai padeda įtvirtinti besiformuojančią sąmonę tomis vertybėmis, kurias tėvai nori perduoti. Be to, tėvai turi ne tik pastebėti galimybes mokyti savo vaikus, bet ir perteikti informaciją jiems suprantama kalba, pritaikant ją pagal vaikų amžių.
Darbais, o ne žodžiais
Be to, kaip jau minėta, būtent pačių tėvų gyvenimai yra pagrindinė „mokymo programa“. Augindami vaikus jie gali vadovautis tam tikru veiksmų planu, tačiau svarbiausia, kad jie patys įkūnytų tą planą. Tėvai savo elgesiu turi parodyti, kad jie patys yra tokie, kokiais norėtų, kad užaugtų jų vaikai. Tam reikia ne tik žinių ir tikėjimo savimi, bet ir daugybės kitų įgūdžių, kurių dauguma iš mūsų neįgyja iki pat pilnametystės. Tos savybės galėtų būti, pavyzdžiui: kaip išlikti ramiam netikėtose situacijose, neteigti to, ko negali pagrįsti įrodymais ir išlaikyti šaltą protą – net tada, kai esi provokuojamas.
Išsiugdyti šias savybes reikia labai daug laiko, kurio daugelis tėvų neturi pakankamai. Autoriai pabrėžia, kad svarbu surasti „savus žmones“, kurie būdami bendraminčiais būtų tinkama parama ir palaikymas. Tokius abipusiai palaikančius ir atsidavusius žmones rekomenduojama rasti bažnyčioje, o radus burti tokioje vietoje aplink save bendraminčių draugų tinklą.
Gali kilti klausimas, kaip šios knygos pamokos pritaikomos šeimose, kurios neturi tokių galimybių ar ryšių, kad galėtų taikyti „programą“. Vis dėlto knygoje daug kas yra visuotinai naudinga, joje pateikiami padrąsinimai ir konkrečios idėjos, kurias galima pritaikyti bet kurioje šeimoje.
Skirtumai tarp JAV ir Europos
Taip pat verta pastebėti, kad Europos šalyse šie procesai vyksta kitaip nei Amerikoje, tad ir veikimo būdai gali skirtis. Europoje tikėjimas ir konservatyvios vertybės iš kartos į kartą buvo perduodami su didele bažnyčių, parapijų, mokyklų – taip pat valstybinių – parama. Ateityje šių institucijų palaikantis vaidmuo, tikėtina, mažės, o tikinčios šeimos turės išmokti savarankiškumo ir išradingumo, būdingo amerikietiškai kultūrai.
Kitas gana ryškus skirtumas, kad Europoje „woke“ kultūra veikia kitokia forma. Čia labiau tikėtina, kad konservatyvus asmuo bus „panaikinamas“: ignoruojamas, atstumiamas, kaip atsilikęs fanatikas ar vatnikas. Su juo net nebus ginčijamasi. Kad ir kaip kartais būtų sunku ginčytis vertybiniais klausimais, tokie ginčai reiškia gerokai didesnę pagarbą, nes suteikia konservatyvios mažumos požiūriui platformą, galimybę išteikšti savo vertybes ir konfrontuoti su dominuojančiu naratyvu.
Šia prasme atrodo, kad šiandien Amerikoje gali būti lengviau „kovoti gerą kovą“ nei senojoje krikščioniškoje Europoje, kuri dabar taip fanatiškai siekia būti geriausiu iš geriausiųjų tarp teisiųjų „woke“ kultūros atstovų tarptautinėje erdvėje.
Margaret Hickey – publicistinių tekstų pasirodančių žurnale „Position Papers“ autorė. Ji yra trijų vaikų motina ir su vyru gyvena Blarney mieste Airijoje.
>>> Sužinokite kaip su savo vaikais kalbėtis apie seksą ir apie translytiškumą bei kaip juos apsaugoti nuo pornografijos.