Ankstesniame skyriuje minėjau, kad ankstyvų lytinių santykių ir daugybės iš jų kylančių problemų galima išvengti puoselėjant artimą, pasitikėjimu ir pagarba grįstą santykį tarp tėvų ir paauglių. Tačiau ką reikia daryti, kad po idiliškų vaikystės metų prieraišumas paauglystėje neišgaruotų it rasa karštą vasaros rytą?
Kaip tėvai gali ugdyti prieraišumą?
Pirma, prisiminkime, kad su paaugliais turime taikyti kitokius auklėjimo būdus nei su jaunesniais vaikais. Iki 12 metų mes paprastai nurodydavome vaikams, ką ir kodėl jie turėtų daryti. Dabar turime elgtis kitaip. Norėdami išlaikyti ir stiprinti prieraišumą, turime nustoti aiškinti ir pradėti kalbėtis. Sužinoti ką ir kodėl vaikai galvoja. Suprasti jų mintis ir nuomones. Daugiau pokalbių, mažiau pamokymų (arba, jei yra pamokymų, tebūnie jie paslėpti dialoge).
Kalbėtis iš pradžių gali būti sunku – tokia patirtis bus nauja ne vien mums, bet ir vaikams. Iš pradžių jie gali nonorėti atsiskleisti. Turime prisitaikyti prie pokyčių, kuriuos jie išgyvena, ir tam gali priteikti trupučio psichologinės gimnastikos.
Viena mano dukra, kai buvo maža, buvo labai meili. Kažkada vidurinėje mokykloje tai kardinaliai pasikeitė. Ji atsitraukdavo nuo manęs, kai bandydavau ją apkabinti, sudrebėdavo, jei netyčia ją paliesdavau. Išbandžiau įvairius būdus ją pasiekti – apsikabink, neapsikabink, gražiai kalbėk, nekalbėk, būk jai prieinama, būk nejautri, būk griežta, būk atlaidi. Tapau aktore, vaidinusią po 20 skirtingų vaidmenų per dieną. Dabar matau, kad visa tai buvo proceso dalis. Kažkaip iš šių mano pastangų susidėliojo mano ir dukros naujas bendravimo būdas.
Laimei jums nėra būtina visko daryti apgraibomis, kaip tai dariau aš. Siekdamas padėti tėvams išlaikyti ryšį su paaugliu, G. Neufeldas pataria tokį „ryšio užmezgimo ritualą“. Darykite tai, kai susitinkate su savo paaugliu po didesnės ar mažesnės pretrauskėlės (ryte pabudę, po pamokų ir pan.).
- Draugiškai atkreipkite jų dėmesį, užmegzkite akių kontaktą, šypsokitės, linktelėkite. Neverskime paauglių pirmiems į mus reaguoti: „pažiūrėk į mane“ arba „atkreipk į mane dėmesį“ paprastai neveikia.
Jei paauglys į mus nežiūri, stebėkite, kur krypsta jo akys, ir tada pakalbėkite apie tai, į ką jie atkreipia dėmesį („tikrai mielas šuo tavo telefone“). Tada atkreipsite jų dėmesį to nereikalaudami. Gaukite jų šypseną ir nusišypsokite patys. Be šypsenos tarp jūsų dar nėra ryšio. Klustelėkite ko nors daugiau: „argi ne graži diena?”
Taigi, šypsokitės, atkreipkite vaikų dėmesį į save, linktelėkite.
- Sukurkite artumo jausmą. Mažiems vaikams tokį jausmą dažnai sukuria tiesiog apkabinimas ar paglostymas. Paaugliams fizinis prisilietimas nėra būtinas; užtenka parodyti, kad jie jums yra artimi ir, kad laikote juos ypatingais, pvz.: „mačiau kaip gerai vakar žaidei futbolo rungtynėse“.
- Užtikrinkite savo paauglį, kad jis gali jumis pasitikėti bei remtis. Antraip jis gręšis į savo bendraamžius ir pasiduos jų įtakai.
Neufeldas tėvams siūlo sukurti įsimintinas situacijas, kuriose paaugliai yra nuo jų priklausomi. Su viena savo dukterų, pernelyg pasiduodančia bendraamžių įtakai, jis leidosi į kelių dienų kelionę į kalnus. Visą tą laiką ji privalėjo pasikliauti tėčiu: kad susiorientuotų, pastatytų palapinę, įgytų kitų įgūdžių. Iš pradžių jo paauglė net nevaikščiojo šalia jo, nežiūrėjo jam į akis ir nesikalbėjo, nebent atsakydavo vienu žodžiu. Jis to neėmė į galvą. Keturių dienų žygio pabaigoje ji mielai ėjo šalia jo, bendravo ir šypsojosi. Taip ir vėl buvo atkurtas artimas dukros ir tėčio santykis.
Be abejonės kartais bus labai sunku tokiais būdais megzti santykį su savo paaugliu. Neufeldas ragina būti kantriems, susidūrus su problemomis šioje srityje. Skirkite bent keletą savaičių „ryšio užmezgimo ritualui“ įtvirtinti; jei reikės – daugiau.
Kad ir koks būtų mūsų paauglio požiūris į mus, mes negalime išsisukti nuo šios atsakomybės. Tai mūsų darbas: išsaugoti santykius, teikiant jiems prioritetą. Mūsų vaikai turėtų žinoti, kad ir kaip jie elgtųsi, mes visada būsime šalia.
Neufeldas taip pat siūlo „atsisveikinimo ritualą“, kai fiziškai atsiskiria nuo savo paauglio. Pabrėžkite laukiantį susitikimą: „susitiksime ryte“, „kartu tai įveiksime“, „nekantrauju kartu pažiūrėti tą serialą“. Atkreipkime dėmesį ne į išsiskyrimą, bet į susitikimą. Taip padėsite pagrindą būsimam „sugrįžimui“ į santykius.
Kaip konkrečiai galime padėti paaugliams sveikai prisirišti prie suaugusiųjų?
- Sužinokite, prie kas juos domina (muzika, tinklalaidės ir t. t.) ir ieškokite užsiėmimų, kuriais galėtumėte mėgautis kartu.
- Sužinokite, ką jūsų paauglys mano apie savo mokytojus. Perduokite mokytojams teigiamus jūsų vaiko atsiliepimus, o savo paaugliui papasakokite teigiamus mokytojų pastebėjimus. Taip suartinsite savo vaiką su mokytojais ir palengvinsite jų tarpusavio santykius.
- Sužinokite su kuriuo mokytoju, treneriu ar kitu patikimu suaugusiu asmeniu jūsų vaikas noriausiai bendrauja ir paskatinkite tęsti šią draugystę.
- Seneliams kartais gali atrodyti, kad jie nesupranta jaunosios kartos ir dėl to jie gali atitolti nuo savo anūkų. Užtikrinkite senelius, kad paaugliams jų itin reikia ir ieškokite būdų juos įtraukti į bendras veiklas. Jei neturite netoli gyvenančių senelių, dėdžių ar tetų, raskite kitų autoritetą turinčių vyresnių žmonių, kurie galėtų atlikti panašų vaidmenį.
- Sukurkite šventinius ritualus su giminėmis ar patikimais artimais žmonėmis – metinius šeimos susirinkimus, šeimų stovyklas ir kt.
Mūsų paaugliams mūsų reikia labiau, nei jie supranta. Mes esame vaikų geriausia atrama ir privalome jų neprarasti neigiamoms įtakoms. Svarbu suvokti, kad šio tikslo nepasieksime per vieną dieną ar savaitę, apsišarvuoti kantrybe ir gerosiomis patirtimis, bei likti artimais savo paaugliams, neatsisakant jūsų šeimos vertybių.
Ida Gazzola yra šešių mergaičių ir vieno berniuko motina. Ji gyvena ir dirba Burnabio miestelyje Britų Kolumbijoje, Kanadoje.