Kodavimas nėra skaitymas

Daugelis technologijų guru mums kartoja, kad kodavimas – gebėjimas kurti kompiuterines programas – yra ne šiaip naujas naudingas įgūdis, bet ir dvidešimt pirmo amžiaus „naujasis skaitymas“. Kodavimas triukšmingai reklamuojamas tokiu metu, kai mokyklose vis mažiau vaikų įgyja kokybiškus skaitymo įgūdžius.  Iš tikrųjų kodavimas nėra skaitymas, tai visiškai skirtingo pobūdžio įgūdis. Dar daugiau – kaip rašoma šiame „Bloomberg“ straipsnyje, „daugiausiai pasiekę technologijų specialistai, rodos, turi vieną bendrybę – jie skaito.“

Skatina koduoti net kūdikius

Vis dėlto, daugybė tėvų žūtbūt ieško savo vaikams pritaikytų kodavimo ir STEM (gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos ir matematikos) pamokų. Tėvai yra bombarduojami kodavimo pamokų reklamomis visur, net žaislų parduotuvėse, internete, vietinėse bibliotekose ir mokyklose.

Kai kurių kampanijų metu stengiamasi patraukti net trejų metų mažylius tikinant tėvus, neva, nors jų mažyliai nemoka skaityti ar rašyti, nors patys nenueina į tualetą, vis dėlto jie gali gauti ženklelį „Aš moku koduoti“. Tokią žinutę slepia ir vienas iš populiariausių kodavimo žaislų Cubetto. Žaislas panašus į medinių kaladėlių rinkinį, yra skirtas „tikrai labai mažiems vaikams“ ir moko juos „koduoti“. Cubetto sukūrusios kompanijos Primo vadovas pasakė:

Esame įsitikinę, kad kodavimas yra naujasis raštingumas, todėl jam nuo ankstyvo amžiaus turi būti skirtas didžiausias dėmesys.

Noras atgauti daiktų kontrolę?

Net ir puikiai išsilavinę žmonės šiandieną vis dėlto negalėtų patys pataisyti kavos aparato, automobilio, mikrobangės, spausdintuvo ar dar ko nors, tačiau mes esame apsėsti idėjos išmokyti savo vaikus paliepti kitam daiktui ką nors padaryti net nemokant kalbėti ar skaityti. Kur glūdi tokio pamišimo priežastys?

Kaip The New Atlantic straipsnyje „Amato pamokos – sielos ugdymas“ rašė Matthew B. Crawfrodas, „pastaraisiais metais įsitvirtino inžinerinė kultūra, kurios tikslas – „paslėpti mechanizmo veikimą“, todėl mūsų naudojamų daiktų neįmanoma tiesiogiai apžiūrėti ir ištyrinėti. Tik pakelkite kokio nors automobilio (ypač vokiško) kapotą ir pamatysite, kad variklis – tarsi tviskantis beveidis obeliskas, sužavėjęs urvinius žmones filme „2001-ųjų kosminė odisėja.“

Atrodo, kad vaikų mokymas koduoti yra atsakas į pasąmoninį norą neprarasti mums vis mažiau suprantamų technologijų kontrolės. Naująją kartą ištreniruoti taip, kad ji būtų „techniškesnė“, vadinasi, geriau gebanti valdyti įrenginius, kurių gyvenime randasi vis daugiau. […] Stengiamasi įtikinti tėvus, kad vaikystėje lankytos kodavimo pamokos kažkokiu būdu padės vaikams jau vėliau sėkmingai siekti karjeros, nors jau dabar aišku, kad vien kodavimo profesinei sėkmei tikrai nepakaks.

Iš kur atsiranda puikios idėjos?

Prisiminkime istoriją ir pasiskaitykime apie įžymių išradėjų, verslininkų ar mokslo šviesulių gyvenimus. Dažnai  pamatysime jų visų istorijas jungiančią giją – jie visi anksti pradėjo skaityti ir skaitė daug, todėl tapo atviri pasaulio stebuklams ir gebėjo įžvelgti sąsajų ten, kur jų neįžvelgė kiti.

Ankstesnių kartų didieji išradėjai ir technologai (ir daugelis šios kartos žymių žmonių) nustebtų išgirdę, jog kažkas teikia pirmenybę techniniams įgūdžiams, o ne kertiniam raštingumui, nestandartiniam mąstymui, o kartais ir išlavintai intuicijai. Daugybė šviesių techniškų protų nuo jaunumės buvo nepasotinami skaitytojai. Domėjimasis technologijomis jiems neatrodė kaip skaitymo pakaitalas („paeksperimentuosiu mokslo srityje, nes nekenčiu skaityti“). Susidomėjimas mokslu, noras eksperimentuoti ir geriausios idėjos kilo skaitant – ir dažnai ne techninę literatūrą.

Viena iš pačių laukiamiausių Microsoft įkūrėjo Billo Gateso žinučių – metų gale skelbiamas jo rekomenduojamų knygų sąrašas. Tesla įkūrėjas Elonas Muskas ryte ryja knygas ir yra pasakojęs apie tai, kokį poveikį vaikystėje jam darė knygos. Jis skaitydavo mokslinę fantastiką ir biografijas (žymių išradėjų biografijas, suprantama). Benjaminas Franklinas, oficialiai negavęs gero išsilavinimo, nuo jaunystės buvo prisiekęs bibliofilas.

Kartą išradėjas Nikola Tesla pasakė Markui Twainui, kad jo knygos išgelbėjo jam gyvybę, kai Serbijoje dar vaikystėje jis sirgo maliarija ir daug laiko turėjo praleisti ligos patale negalėdamas veikti nieko kita, kaip tik skaityti. Thomas Edisonas jaunystėje taip pat buvo aistringas skaitytojas; jam ypač patiko Victoro Hugo „Vargdieniai“ ir Thomaso Paineʼo „Proto amžius“.

Kodavimas – išties naudingas įgūdis, nes kompiuterinės technologijos persmelkia vis daugiau gyvenimo sričių. Tačiau kodavimas niekada nepakeis skaitymo; ir neturėtų pakeisti. Šiaip ar taip, prieš sukurdami pasaulį keičiantį kodą, turėtumėte tą pasaulį suprasti, o geresnio būdo to padaryti kitaip nei skaitant nėra.

Stephanie Cohen yra Niujorke gyvenanti žurnalistė rašanti apie vaikų literatūrą, kultūrą ir politiką.

Pabaiga: kodavimas nėra skaitymas.